Naujienos

Tikrąją Lietuvą pamatysime po 15 metų

2013 08 30
 Tikrąją Lietuvą pamatysime po 15 metų
Jovita Valeikaitė
 
„Prie ruso buvo geriau, nebuvo gėjų, spalvotų žmonių, vaikus savo auklėjom taip, kaip norėjom,“ – paradoksalu, tačiau tokių kalbų vis dažniau pasigirsta net mūsų Seime. 
 
Veržėmės iš totalitarinio režimo, kovojome už savo teises, už galimybę turėti ir reikšti savo nuomonę, už galimybę laisvai keliauti, mąstyti, gyventi. Iš Sovietų sąjungos skubėjome į laisvą Europą.
 
Tuo laikotarpiu skubotai, be įsigilinimo ir diskusijų su visuomene, mūsų Vyriausybė ratifikavo bene visas svarbiausias tarptautines žmogaus teisių konvencijas. Tad vietoje šio žingsnio svarbos suvokimo ir ne tik fizinio, bet ir mentalinio įsiliejimo į demokratinę erdvę, po poros dešimtmečių atsibudome ir susivokėme, kad prisiėmėme įsipareigojimų ir juos turime įgyvendinti. Atradimu tapo, kad pasirašyti dokumentai tokias pat teises, kaip ir mums, suteikia romams, žydams, neįgaliesiems, gėjams ir vaikams... Net kai kurie intelektualai šiandien skelbia pasaulio pabaigą: „Į Lietuvą per žmogaus teises atšliaužia liberalistinis totalitarizmas, kuris iš pagrindų griauna mūsų valstybę.“ Kaip tokią situaciją vertina žmogaus teisių gynėjai tie, kurie stebėjo mūsų valstybės gimimą ir dabar dalyvauja netikėtame, o gal kaip tik - tikėtame virsme?
 
Žmogaus teisių stebėjimo instituto įkūrėjas Henrikas Mickevičius, teatrologė prof. Irena Veisaitė ir žurnalistas Artūras Račas prie vieno stalo šį kartą nesėdėjo - tačiau visiems pateikta tema – buvo ta pati. Mintis gena mintį ir situacija darosi aiškesnė...
 
Henrikas Mickevičius
 
Tai, kas atsitiko prieš 23 metus,  nebuvo demokratinė revoliucija, tai buvo nacionalinio išsivadavimo judėjimo pergalė. Mes tiesiog labai norėjome išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos. Žmonės, kurie stovėjo Sąjūdžio judėjimo priešakyje, nepasižymėjo demokratiniu mąstymu. Prisiminkime, Vytautas Landsbergis siekė stiprios prezidentinės valdžios, tikėdamasis tapti Prezidentu. R. Ozolas, A. Juozaitis, Z. Vaišvila, A. Medalinskas ir eilė kitų Sąjūdžio aktyvistų ir lyderių - be abejonės, nusipelniusių Lietuvai, jos nepriklausomybės bylai – yra iš esmės tautininkai - stiprios tautinės centralizuotos valdžios šalininkai. Tai ypač išryškėjo pastaraisiais metais, kai Lietuva, jų nuomone, nutolo nuo Sąjūdžio idealų. Kalbu ne apie asmenybes, pateikiu iliustraciją, nes noriu pabrėžti, kad apie demokratiją tada mažai kas galvojo. Išsivadavome iš vienos jėgos ir pradėjome ieškoti kitos, palaikančios mus pusės, užtikrinančios ką tik pasiektą valstybės nepriklausomybę. Buvome pasiruošę padaryti bet ką, pasirašyti sutartį, nesigilinant į jos turinį, priimti bet kokį reikalaujamą įstatymą, įsteigti siūlomą instituciją, kad tik greičiau mus priimtų į Jungtines Tautas, Europos Tarybą ir, visų pirma, NATO bei Europos Sąjungą.
 
Artūras Račas
 
Rusijos baimė, prieškarinė sąmonė, nepriklausomybės patirtis ir NATO pastangos lėmė, kad mums nebeliko iš ko rinktis. Todėl vardan buvimo, turėjome priimti tam tikras sąlygas ir šiandien turime tai, dėl ko sutikome. Turiu omeny situaciją, kuri susiklostė socialinėje apsaugoje, žemės ūkyje, konkurencijos, akcizų klausimais. Turime būti istoriškai objektyvūs – mes su viskuo sutikome ir dėl visko susitarėme. Neturėjome patyrusių politikų, intelektualinės galios, todėl daug ką darėme tik dėl politinių motyvų. Ignalinos patirtis rodo, kaip mes patys, savo rankomis, sunaikinome labai svarbią Lietuvos ekonomikos dalį. Nors vėl negalime skųstis, juk mainais gavome kitų gėrių: laisvą judėjimą, galimybę dalyvauti rinkoje.
 
Kuriant valstybę, niekas nekalbėjo ir negalvojo apie žmogaus teises. Ar kažkas kalbėjo apie romų, homoseksualų, moterų teises? Buvo kalbama tik apie valstybės teisę būti valstybe. Iki įstojimo į ES svarbiausia teisė buvo – valstybės teisė gyventi. Tada atrodė, kad užtikrinus mūsų valstybei galimybę gyventi, viskas savaime ateis. Bet savaime neateina. Jei tada judėjimas būtų nukreiptas dviem kryptim – užtikrinti valstybės teises ir žmonių teises, šiandien Lietuvoje viskas būtų kitaip.
 
Lietuvos valstybės idėja nurungė žmogaus teises... Mes žurnalistai tai pajutome pirmi, kiekvienas bandymas kritikuoti valstybinius reikalus buvo vertinamas kaip sąmoningas kenkimas savo šaliai.
 
Valstybės pirmumo prieš žmogų idėja išėjo į priekį. Ir dabar mūsų valstybė jau nori spręsti kokia turi būti mūsų šeima, kaip turime auklėti savo vaikus, kaip šalyje turi gyventi homoseksualai. Kūrėme valstybę ir sukūrėme, dabar ji nori kurti mus.
 
Henrikas Mickevičius
 
Esame vertikali kultūra, suprantame jėgą, sankcijas, galią. Posakis „Aš viršininkas, tu – kvailys“ tinka ne vien mūsų kaimynų kultūrai, bet ir didele dalimi – mums. Mums autoritetas (asmuo, institucija, valstybė) pasako - mes darome per daug negalvodami, o tie kurie šnekasi, tariasi, ieško konsensuso, mums atrodo silpni ir tuščiai švaistantys laiką.
 
Tačiau pasaulyje nieko geresnio už demokratiją nėra. Geriau bloga demokratija, nei geras, tvarkingas totalitarizmas. Gyvename laisvoje visuomenėje ir galime naudotis savo laisvėmis. Žinoma, yra tokių, kurie bijo. Ir tos baimės Lietuvoje yra nemažai, ypač tarp žmonių dirbančių valstybės institucijose – ten bijoma priimti sprendimus, dažnai galima išgirsti „esu mažas, nepriimu sprendimų“. Nesuprantu, iš kur ta baimė. Gal ji susijusi  su atsakomybės baime? Demokratija yra visada šiek tiek be tvarkos. Tai gyvas organizmas: demokratijoje nuolat diskutuojama ir ginčijamasi, sprendimai priimami ir vėl keičiami, atsižvelgiant į nuolat besikeičiančią situaciją. Ir kol kas, pripažinkime, demokratijos kaip gyvenimo būdo, o ne vien institucijų ir procedūrų visumos, mes neturime. Dar tik mokomės būti laisvi ir atsakingi.
 
Man keista, kai Lietuvoje žmonės dar kartais kelia klausimą, kur yra geriau – Olandijoje ar Baltarusijoje.  Demokratiškai jaučiantis ir mąstantis žmogus nedvejodamas pasirinks „blogą“ Olandiją, nei „gerą“ Baltarusiją. Žmogui gerai gyventi laisvėje ir demokratinėje aplinkoje. Štai dabar lietuviai išvažiuoja iš Lietuvos į Vakarų Europą. Išvyksta jie dažnai dėl ekonominių sumetimų, tačiau kodėl ten pasilieka? Jie neretai lieka todėl, kad patyrė gyvenimą laisvesnėje, labiau juos gerbiančioje, saugesnėje, draugiškesnėje aplinkoje.
 
Irena Veisaitė 
 
Man labai patinka cituoti Don Kichotą. Jį su ištikimu tarnu Sanča Pansa labai gražiai priėmė hercogienės rūmuose. Ten visko buvo apstu, tačiau Don Kichotas paliko rūmus. Savo tarnui pasakė, kad už laisvę verta kovoti, nes tai brangiausia, ką žmogus turi ... geras ponas savo vergui vis tik yra ponas. Mes kartasi ilgimės šitos vergovės. Gal dar nebuvome pasiruošę laisvei.
 
Man kartais atrodo, kad vis dar esame gynybos būsenoje, mes dažnai net nesijaučiame savo krašto šeimininkais. Vis dar persekioja nepilnavertiškumo kompleksas, kuris išvirsta netolerancija ir agresija. Visa tai dėl sunkios istorijos, sunkaus palikimo. Tam įveikti reikia laiko.
 
Didžiausia mūsų bėda, kad nuolatos ieškome kaltų. Turėjau laimės susitikti su Vokietijos prezidentu Joachimu Gaucku. Jis yra pasakęs, kad Demokratinės Vokietijos stiprybė tame, kad jie niekada neieškojo kaltininkų kitur. Kai išbrido iš tarybinio periodo, baisaus, šizofreniško... periodo. Jie neieškojo kaltų. Žiūrėjo tik į save. O štai mes – atvirkščiai, visada dairomės į kitus.
 
Iki šiol neįvertinome savo istorijos, ypač XX amžiaus, t.y. tarybinės ir nacistinės okupacijos. Anksčiau buvo kalti rusai, vėliau lenkai, vokiečiai, sovietai, dabar kalti Vakarai iš kurių sklinda tik blogis. Aš to visiškai nesuprantu. Vakaruose yra kitas tolerancijos lygis, kurio mes dar nesame pasiekę, todėl kartais atrodo, jog ten itin trūksta vertybių, padorumo, kad ten slypi grėsmė mūsų tautiškumui. Taigi, ieškome kaltų svetur ir nepagalvojame, kad prarasti savo tapatybę galime tik patys.
 
Mes esame europiečiai, dabar net pirmininkaujame ES, ir kaltiname Europą, lyg būtumėm ne europiečiai... Esame mažas kraštas, mums reikia sąjungininkų, gerų kaimynų. O mes ieškome priešų... absurdiška.
 
Artūras Račas
 
Žmonės  nenori, o gal bijo ginčytis... Lietuvos ryto skiltyje „Laiko ženklai“ kažkada vyko intelektuali diskusija visais svarbiausiais klausimais: reikia į NATO, nereikia į NATO... Pradžioje diskusija vyko, o po to valstybė nugalėjo. Pasikeitė požiūris, atsirado sava cenzūra. Žmonės, kaip ir žurnalistai pradėjo rinktis pusę, o tai yra klaida. Derybos dėl narystės ES, Pakso skandalas ir LEO LT padalino šalį į dvi priešininkų stovyklas.   
 
Henrikas Mickevičius
 
Kultūrine prasme Rusija mums yra suprantamesnė. Pavyzdys - Viktoro Uspaskicho fenomenas: gudrus, apsukrus, ne pačių subtiliausių manierų, paprastai kalbantis, bet ir padainuojantis, ir pašokantis, neatsisakantis „čierkos“, todėl mylimas. Tipiškas rusų kultūros atstovas, o dabar palyginkite jį su Andrium Kubilium, kuris yra artimiausiai panašus į skandinavų politikus. Jis nepopuliarus, žmonės jo nesupranta, todėl nemėgsta ir balsuoja už savą, linksmą Viktorą.
 
Mūsų visuomenėje demokratija nėra iki galo suvokiama. Maža to, daugelio Lietuvos žmonių akyse demokratiją per nepriklausomybės metus buvo diskredituota. Greitai įsigalėsi neoliberalizmo ideologija, iš vienos pusės, padėjo greičiau pereiti prie rinkos santykių ekonomikoje, padėjo atpalaiduoti iniciatyvą ir paskatino verslininkystę, bet, iš kitos pusės, ji traktuoja žmogų, visų pirma, kaip darbinį vienetą ir vartotoją, o ne asmenį.
 
Nemažai daliai žmonių Lietuvoje demokratija asocijuojasi su „prichvatizacija“, kai brangūs industriniai ir žemės ūkio objektai buvo tiesiog paimami - už dyką, kai žemės buvo „grąžinamos“ prie svetimų langų, kai gražiausi gamtos kampeliai, paežerės tapo privačiomis valdomis. Dalis tokiu būdu staigiai praturtėjusių žmonių šiandien nori būti gerbiamais verslininkais ar politikais. Tačiau Lietuva yra maža šalis, visa tai matėme ir nemaža visuomenės dalis neteisingai tai tapatina su demokratija, o pastaruoju metu ir vis labiau su žmogaus teisėmis, be kurių demokratija neįmanoma.
 
Pastaraisiais metais, supratę, kad „skysti“, nuolat diskutuojantis ir ieškantis konsensuso Vakarai jokių sankcijų mums nepritaikys, drąsiai teigiame, kad žmogaus teisės yra „hiperbolizuojamos“, per jas į Lietuvą „atšliaužia liberalistinis totalitarizmas“, kad žmogaus teisės mus supriešina su pareigomis šeimai, tautai, valstybei, bažnyčiai, kad žmogaus teises kertasi su mūsų tradicijomis, vertybėmis, kelia grėsmę Lietuvos tapatybei ar net išlikimui. Ir taip sako ir rašo visuomenės autoritetai – intelektualai, politikai, apžvalgininkai, dalis jų buvę Sąjūdžio lyderiai ir aktyvistai.
 
Irena Veisaitė
 
Elgtis padoriai, stengtis dėl visuomeninės gerovės, mylėti artimą, nesvarbu kaip jis apsirengęs, kuo serga.... – to labai trūksta. Krikščioniškos meilės, apie kurią labai daug kalbam, gerokai stokojame. Žinote, mylėti gražų ir protingą yra lengvą, o mylėti kitokį? Gerbti kitokio žmogaus nuomonę, pažiūras, religiją, tai mūsų šalyje kol kas nėra natūralu, kaip tai yra natūralu Vakaruose. Jei tu ne toks, kaip aš – nenoriu su tavim turėti jokių reikalų. Turime daug neapykantos, nes daug metų patys buvome engiami. Kitaip nemokame.
 
Kodėl užsieniečiai atvažiavę į Lietuvą įsivaikina sergančius lietuvių vaikus, rūpinasi jais, myli, kaip savo, o mes, jei jau nusprendėme įsivaikinti, būtinai norime  tik gražaus ir sveiko vaiko. Toks tas suvokimo skirtumas, vienoje pusėje - noras duoti, dalintis, rūpintis, o kitoje - turėti.
 
Po didžiosios Lietuvos kunigaikštystės prasidėjo Lietuvos – Lenkijos karalystė, kurios mes nepripažįstame. Nepripažinom lenkiškai kalbančių lietuvių. Atsižadėjom visos Lietuvos aristokratijos, kurią tiesiog išmetėm iš savo istorijos ir labai daug praradom. Mūsų inteligentija ir taip neturėjo gilių šaknų, vėliau ją dar nustekeno rusai, naciai, po to sovietai. Taigi visada turėjome ant ko pykti. O giliai širdyje praradome bet kokį pasitikėjimą savimi, nes neprisiėmėm atsakomybės už savo veiksmus. Kalti buvo kiti.
 
Henrikas Mickevičius
 
Yra vienas pozityvus dalykas, mes bent jau nebevaidiname, mes atvirai pradėjome kalbėti kas mums nepatinka tuose „supuvusiuose Vakaruose“. Tikiuosi, kad tai tiesiog dėsningas Lietuvos kaip demokratinės valstybės raidos etapas.
 
Irena Veisaitė
 
Mums dar reikia truputį laiko. Pažiūrėkite, kokie nuostabūs vaikai auga... Nuostabūs.
 
Kol kas dar valdžioje yra karta, kuri gavo sovietinį išsimokslinimą, jie dar naudojasi sovietine patirtimi. Tačiau į nugaras jau jiems kvėpuoja trisdešimtmečių karta, jie jau daug ką matė kitaip, baigė pasaulio universitetus. Netrukus jie ateis ir kurs mūsų valstybę naujais pagrindais.
 
Artūras Račas
 
Gyvename ilgiausiu nepriklausomybės laikotarpiu, ilgesnės Lietuvos valstybės dar nebuvo istorijoje, nebent prie Mindaugo, bet neaišku, ar ten buvo valstybė.
 
Mūsų valstybei tik 23 metai. Ką daro žmogus, kai jam 23 metai? Jis tik pabaigęs mokslus, jau turintis išsilavinimą, pasiruošęs kurti. Pats pikas žmogaus gyvenime prasideda, kai jam 35 – 45 metai, taigi po penkiolikos metų mes jau galėsime matyti, į ką panaši mūsų naujoji valstybė.
 
Henrikas Mickevičius
 
Einame pagal principą: du žingsniai į priekį, vienas atgal. Šiuo metu išgyvename tą  vieno žingsnio atgal periodą. Aiškėja, kad nesame tokie, kokie deklaruojame esą. Veidmainiavimo apie Vakarų vertybių svarbą, kalbų apie „grįžimą į Europą, kuriai mes visada priklausėme“, pastaruoju metu yra mažiau. Tą supratę ir pripažinę, turime intensyviai mokytis demokratijos, nes, jei vertiname laisvę, kito pasirinkimo tiesiog nėra. Ne ekonomika ir ne energetika lems ar Lietuva išliks ir suklestės, o mūsų vertybinis pasirinkimas. Galvojimas, kad visi „antraeiliai“ klausimai išsispręs savaime, kai šalis sustiprės ekonomiškai ir žmonės gyvens „gerai“, yra klaidingas. Valstybės ir savo gerovę kuria žmonės. Brandžios demokratijos tuo ir skiriasi nuo nebrandžių, kad jos pirmiausiai sukuria aplinką, kurioje žmogus jaučiasi laisvas, gerbiamas, saugus, turintis įtaką valstybės ir visuomenės gyvenimui. Tokia aplinka sudaro palankias sąlygas kūrybiškai savirealizacijai, kuri lemia sėkmingą ekonominę ir socialinę šalies raidą.