Naujienos

Žmogaus teises suprantame tik tiek, kiek jos naudingos mums

2013 07 05
Žmogaus teises suprantame tik tiek,  kiek jos naudingos mums

Pokalbis su puikiai pažįstamu žmogumi, kuris savo gyvenime pamatė, nuveikė, išmoko daug. Tikimės, kad žinomų, Lietuvos vardą garsinančių (gerąja to žodžio prasme) mintys Jus įkvėps naujiems darbams, privers į pasaulį pažvelgti kitu kampu, o gal pokalbiuose Jūs atpažinsite save?  Šį kartą susitikimas su kostiumų dailininku ir drabužiu modeliuotoju Juozu Statkevičiumi.

Juozas: Kiekvienas juodaodis Amerikoje pagirs tavo batus… 

Jovita: Lietuvoje Jūsų batų niekas negiria? 
 
Juozas: Aš ne apie batus, aš apie patį principą. Esame pikti, išgąsdinti, pavydūs ir savanaudiški iki begalybės. O priežastis –  tamsumas. 
 
Jovita: Bet juk  esame europiečiai, vis daugiau keliaujame…
 
Juozas: Tada pakalbam apie mūsų politikus, nuo kurių daug kas šalyje priklauso. Tamsūs jie, nors deklaruoja, kad keliauja po pasaulį. Tai atrodo juokingai. Nuvažiuoja į Briuselį, pabūna kelias dienas, pavalgo už valdiškus pinigus restorane, pažiūri į Parlamentą, dar aplanko savo tautiečius, išgeria su jais lietuviškos degtinės, pasėdi,  o po to sugrįžę sako: „buvau Briuselyje”. O ką jie ten matė? Nubėgo į parduotuvę, nusipirko suvenyrinius marškinėlius, bet miesto juk nematė, nes „negrų kvartalas” – baisu, žydų rajonas – nuobodu,  kinai – „smirda”. Man koktu, kai mūsų politikai giriasi, kad visur buvo: Turkijoje, Egipte, Kanarų salose, Strasbūre. 
 
Jovita: Tačiau daug ir tokių, kurie keliauja, studijuoja, dirba gerus darbus…
 
Juozas: Džiaugiuosi, kad daug jaunų žmonių iš Lietuvos išvažiuoja. Stengiasi, studijuoja, integruojasi į Europos kultūras. Jei jiems sekasi – nenori sugrįžti. Taigi, "faini" žmonės niekada negrįš, o zanūdos, kuriems  nesiseka,  sugrįžta ir peikia supuvusią Europą. 
Net lietuviai, nuskridę į tolimą Ameriką, bando gyventi izoliuotą gyvenimą. Man pasidarė liūdna, kai pamačiau pažįstamus žmones Los Andžele: kaip išvažiavo su tom baltom kojinėm ir neaiškios spalvos  "basanožkėm", taip ir atrodo iki šiol. Amerikos lietuviai gyvena viduramžiais. Jie bijo pokyčių, bijo gyvenimo, todėl  kyla klausimas – ko jie ten važiavo? Prancūzijoje man norisi būti prancūzu. Noriu bendrauti,  būti savu. Tik taip galėsiu suprasti, kuo žmonės ten gyvena, kaip supranta pasaulį. 
 
Jovita: Ar galite nupasakoti skirtumą tarp mūsų ir prancūzų?
 
Juozas:  Prieš mėnesį mane pakvietė sukurti drabužius vienam svarbiam aukcionui Kanuose, buvo renkami pinigai AIDS tyrimams. Siuvau sukneles modeliams, kurie demonstravo deimantų kolekciją, o kai apsisukdavo nugara – ten buvo siurprizas žiūrovams – provokuojantis, labai atviras, tačiau elegantiškas tinklelis. Visi liko sužavėti. Garsi Amerikos aktorė Sharon Stone negailėjo komplimentų ir paprašė, kad kažką panašaus sukurčiau jai. Kodėl tai pasakoju? Grįžęs perskaičiau apie save: “pastovėjo žąsinas prie žvaigždės, dabar giriasi. P... dizaineris”. 
 
Taip norėčiau tuos žąsinus už ausų pakelti virš aukciono Kanuose,  kur per vieną valandą buvo surinkti 25 milijonai eurų AIDS tyrimams. O pas mus tyčiojasi, šaiposi, ir lietuviškuose aukcionuose niekaip nesugeba daugiau 2 tūkstančių litų surinkti. Toks ir skirtumas tarp mūsų ir jų.
 
Jovita: O Jūs  turite draugų, kurie serga AIDS? 
 
Juozas: Turėjau draugą, kuris mirė nuo AIDS Australijoje. Tai gali paliesti kiekvieną iš mūsų. Susirgti galime ir operacijos metu, ir po vizito pas dantų gydytoją. Ši liga neperduodama nei oru, nei per rankos paspaudimą, bet žmogaus imunodeficito virusas staiga gali tapti aktualus kiekvienam iš mūsų. 
 
Pasaulyje žmonės noriai aukoja pinigus ligos tyrimams. Juk jei bus pinigų ir galimybių, galbūt greitai bus surastas vaistas, kuris padės milijonams žmonių visame pasaulyje. Įsivaizduojate – 25 milijonai EUR vos per vieną valandą. Elizabeth Taylor buvo aukciono Kanuose pradininkė. 
 
Pas mus visokie Gražuliai tik rėkia: “Jūs gėjai nesimylėkite, tada nebus AIDS”. Pasaulio kontekste tai replika  iš akmens amžiaus.  Dar liūdniau, kad  mes piktybiškai nenorime žinoti. Lengviau uždegti žvakutę,  tada visi nulenkia galvas ir ramu.
 
Jovita: Kartais tauta vienijasi.  Ką Jūs manote apie šurmulį, kuris prasidėjo po to, kai Seime buvo pasiūlyta uždrausti bet kokį smurtą prieš vaikus? 
 
Juozas: Vienijasi dėl kažkokių nesąmonių šaukia, kad išveš mūsų  vaikus į Norvegiją gėjams. Nesidomiu  tom kalbom, taip pat  nesidomėjau ir Kedžio istorija. Tik jaučiu, kad abi istorijos susijusios tarpusavyje. 
 
Tvyro chaosas ir jo net Prezidentė nepajėgi sutvarkyti. Tikrai geriau rūpintis savo tarptautine karjera nei mūsų Lietuva. 
 
Mąsčiau, kad atėjus  į civilizuotą pasaulį, prakutusių, mąstančių  žmonių proporcingai padaugės, bet taip neatsitiko. Tokių žioplių, kaip “gražulis - gražuolis” negalima leisti į politiką. Juk jie rūpinasi tik savo ir savo šeimos gerove:  kol neapiperka savo vaikų iki gyvos galvos, nesidomi niekuo. 
 
Jovita: O juk lyginti šalis ir sistemas Jūs galite: Tokijas, Los Andželas, Novosibirskas ir viskas vos per vieną mėnesį. 
 
Juozas: Taip, ir dar Kanai ir Palanga. Kur sutikau seną bičiulį, kuris tik ką pasveiko nuo vėžio. Po ilgos pertraukos su manimi išėjo į barą.  Staiga prieš akis išdygsta fotografas ir klausia:  „Galima Jus nufotografuoti?” Aš jam sakau: „Gal nereikia, toks  jautrus susitikimas, mes nepasiruošę, nenusiteikę…” O jis sako: “Na ir gerai, aš vis vien  Jus jau nufotografavau”. Ir ką? Kur čia tos mūsų teisės? 
 
Jovita: O Rusija? 
 
Juozas: O ką Rusija? Nuėjo žmonės į mitingą ir visus susėmė. Ir viskas. Nors, kai dabar buvau Novosibirske labai stebėjausi. Atskridau į Novosibirską tiesiai iš Los Andželo, kaip laiko mašina nusileidau  20 metų atgal: šalta, gūdaus sovietmečio mados. Ten į mane kaip į raupsuotą žiūrėjo, visi bandė kalbėti angliškai. Bet štai bobulytės turguje tos pačios, geraširdės. Grybukus savo reklamuoja, sakau vienai „ Netu bolshe deneg...“ (liet. „Neturiu daugiau pinigų“), ji man: „Nu chto s taboj delat‘, beri, gribochki vkusnyje“ (liet. „Na ką su Tavim padarysi, imk, grybukai skanūs“). Tokios jos artimos, tokios žmogiškos. 
 
Jovita: Juozai, noriu su Jumis kalbėtis apie žmogaus teises.  Padeda jos gyventi ar trukdo?
 
Juozas: Tapome labai savanaudiškais ir žmogaus teises suprantame siaurai, tik tiek kiek jos naudingos mums. 
 
Mano namuose yra toks „prancūziškas“  balkonėlis. Ten auginu pušis – dėl grožio. Kiekvieną rudenį įsinešu jas į namus apkarpau spyglius, sutvarkau. Po žiemos jos vėl keliauja į balkoną. Vieną dieną  grįžęs namo laiptinėje radau didžiulį raštą: „Statkevičiau, Jūs primėtėt spyglių man į terasą, aš Jums ne tarnaitė“. Kitoje lapo pusėje užrašiau: „Pasakykit valandas, ateisiu sutvarkysiu“... 
 
Kalbame apie tris spyglius, kurie ponią suerzino. Ji savo teises prisiminė. O pati kas vakarą savo balkone vištos sparnus čirškina ir aš dūstu nuo  keptos mėsos dūmų, bet manęs neatsiprašo. 
Vidinės kultūros nebuvimą žmonės dažnai vadina savo teisėmis.  Nekenčiam kaimynų, o ką jau kalbėti apie, neįgaliuosius, tamsiaodžius, žydus, gėjus.
 
Jovita: Visuomenėje plačiai sklinda nuomonė, kad netradicinė seksualinė orientacija yra mada arba užkrečiama liga, kurią reikia gydyti.
 
Juozas: Tai juokinga. Taip kalba žmonės, kurie nesupranta genetikos, fiziologijos. Tik visiški tamsuoliai gali taip kalbėti. Jei žmogus galėtų savo seksualinę orientaciją perjungti kaip kanalą, būtų labai paprasta. Tada niekam nereikėtų kankintis,  jie tiesiog perjungtų orientaciją, sukurtų šeimą ir laimingai gyventų. Galima pagalvoti, kad  kiekvienam vyrui patinka kiekviena moteris,  o kiekvienai moteriai patinka kiekvienas vyras. Klausant tų homofobiškų kalbų galima taip pagalvoti, kad gėjai nori visų vyrų pasaulyje. Todėl jie pavojingi.  
 
Pastatyk Gražulį Paryžiuje su tokiom kalbom, tai jį akmenimis užmėtytų. Jis tikrai kažkoks nesveikas žmogus. Bet Lietuva tokia ir yra: „duokim garo“ ir Gražulis. Kartais televizijos skelbia naują sezoną, bet kai jis ateina – vėl tas pats: „duokim garo“ ir vėl Gražulis ant bačkos. Ir baisiausia, kad tai vyksta ciniškai – tik  dėl reitingų. Tamsuoliams tai patinka. 
 
Jovita: Kodėl tiek daug gėjų mados industrijoje? 
 
Juozas: Todėl kad vyras, turintis moterišką pradą supranta, kas tinka moterims  ir kas patinka vyrams, ir dar jie mato visumą. Taip gaunasi stebuklai. Juk normalus statybininkas niekada nemokės džiaugtis šilkais ir  gipiūrais. 
 
Tie žmonės, beje, neturi šeimos ir vaikų, bet turi daugiau laiko geriems darbams ir kitokiems stebuklams. Pavyzdžiui, Paryžiaus meras. Jis susirūpinęs ne tuo, kaip sau į kišenę įdėti, bet galvoja apie miesto gerovę.  Kiek jis visko jau padarė ir kiek dar padarys. 
 
Jovita: Juk ir Jūs darboholikas: teatras, kolekcijos, privatūs užsakymai. Vertinant darbo apimtis atrodo, kad Jūs niekada nemiegate? 
 
Juozas: Japonai per metus turi tik 10 dienų atostogų... jei 5 dienas sirgai gripu, atostogų tau liko 5. Žmonės dirba savo mylimą darbą ir todėl nejaučia,  kad dirba... Man sako – Tu darboholikas, dirbi žiemą/ vasarą,  dieną/ naktį... bet man patinka... Žinote, kai  žmogus dirba savo mylimą darbą,  jis niekada neserga. Aš jau daug metų nesu sirgęs.
 
Kalbino NVO Programos Lietuvoje Komunikacijos vadovė Jovita Valeikaitė