Naujienos

Kas sakė, kad vergijos pasaulyje nebėra?

2013 05 20
Kas sakė, kad vergijos pasaulyje nebėra?

Jovita Valeikaitė,  Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas

Po gražaus, trumpo draugystės epizodo Lietuvoje, išvaizdus jaunuolis pakviečia merginą drauge keliauti į Londoną, ten pasak jaunuolio jaunos mergaitės iš provincijos laukia nuostabus gyvenimas.  Įsimylėjusi iki ausų,  mergina sutinka keliauti į Angliją. Vos atvykus į svajonių miestą, vaikinas savo merginą perduoda prekiautojų žmonėmis  gaujai, kaip naują prostitutę iš rytų Europos. Merginos kaina – 3000 svarų sterlingų.

Vaikinas iš mažo provincijos miestelio  išvyko uždarbiauti  į Vokietiją,  ten „statybų versle“  jau darbavosi pusę jo pažįstamų ir kaimynų, ir  tik nuvažiavęs suprato, kad “statybų verslu“ gražiai vadinamos vagystės iš Vokietijos parduotuvių...

Motina  išleido savo mažametę dukrą atostogoms  į užsienį.  Socialiai remtinu vaiku buvo žadama pilnai pasirūpinti, tereikėjo pasirašyti dokumentus... Pasirašiusi visus reikalingus popierius tik po pusės metų suprato, kad juose ji atsisakė savo dukters, ji jau parduota ir įvaikinta užsienyje.

Liūdnos istorijos su dar liūdnesnėmis  pabaigomis -  tai viso pasaulio kasdienybė, dažniausiai jos prasideda ir baigiasi skurdu. „Pinigų uždirbimas ir laimės paieškos užsienyje  mūsų visuomenėje yra vienareikšmiškai skatinamos, čia ir atsiranda sąlygos prekybai žmonėmis“,  „ Vaikų namai pilni patiklių akių, tie vaikai seks paskui kiekvieną kas tik pasiūlys ištrūkti iš savo aplinkos“, „tos pačios bendruomenės suaugę žmonės pigiai perka prekes, kurias jų kaimynų vaikai vogė Skandinavijoje“  tai tik kelios mintys skambėjusios LR Seime vykusioje Tarptautinėje diskusijoje „Europos bendruomenės prieš prekyba žmonėmis“.

Kas 30 sekundžių pasaulyje yra parduodamas žmogus. Žmonės, kaip prekės, reikalingi restoranuose, gamyklose, viešnamiuose, šokolado pupelių, kanapių ir apelsinų plantacijose. Skaičiai įspūdingi: 20,9 mln. žmonių  yra paversti vergais arba prostitutėmis, 5,5 mln. iš jų – vaikai. Prekyba žmonėmis vyksta ne tik  toli šokolado plantacijoje Dramblio kaulo respublikoje,  bet ir visai čia pat restorane, kur pietavome, o  gal net kaimyniniame bute.

Lietuva yra viena iš prekybos žmonėmis aukų kilmės šalių. Mūsų vaikai vežami į Skandinaviją, kartais jie net žino, ką reikės daryti, tačiau net nenutuokia, kad vogti reikės už maistą ir skurdžią nakvynę. Pasak  Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Arūno Meškos, atsiranda nauja tendencija, vergiškiems darbams išvežami vyrai. Ilgai jie net nesupranta, kad yra tik vergai, dirbantys už maistą ir lovą, kurią dalinasi  su kitais vergais. Jokie aukso kalnai ir dideli atlyginimai nėra numatyti. Lygiai taip pat ir mamos nesupranta, kad pasirašo atsisakymą nuo vaiko.

Prekiautojų žmonėmis  taikinys – socialiai pažeidžiami žmonės, vaikai užaugę vaikų namuose, nelankantys mokyklos, augantys socialinės rizikos šeimose. Pasak tarptautinėje konferencijoje kalbėjusios  įvaikinimo tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės, vaikų, kurie išvažiuoja vagiliauti, užsiimti prostitucija, ar platinti narkotines medžiagas, tikslai dažnai graudžiai kilnūs: padėti skurstantiems savo broliams, seserims, močiutėms.

„Kaimo ar miestelio bendruomenės mokytojai, seniūnai, vaikų teisių apsaugos darbuotojai dažnai supranta, kur važiuoja paaugliai. Kartais ir tėvai supranta, kokius popierius pasirašo išleisdami vaikus į „stovyklas“ pripažįsta Odeta Tarvydienė. Tačiau visi tyli. Dažnam iš mūsų atrodo, kad nieko negalime pakeisti. Jei mergina linkusi į prostituciją, ji vis tiek išvažiuos, o jei paauglys linkęs vagiliauti, jis vogs. Kai kurios bendruomenės net džiaugiasi, kai sudėtingi paaugliai dingsta iš akiračio. O jei sugrįžta, sugrįžta vagimis, prostitutėmis.

„Didelė problema yra ta, kad visuomenė nesuvokia, jog tai yra prekybos žmonėmis aukos ir jiems būtina padėti“, -  kalbėjo Lietuvos Carito projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.

„Šalyje tik nevyriausybinės organizacijos supranta šio milžiniško reiškinio mąstą ir esmę,“ - pripažino prokuroras Arūnas Meška.  Jei mergina sugrįžta iš užsienio po kelių metų sekso nelaisvės, bendruomenė ją priima kaip prostitutę, o jei ji atvyko be pinigų, tada ji - prostitutė nevykėlė... Ir kokios pagalbos ji gali prašyti, juk niekas varu nevarė, pati važiavo, pati dirbo.

Šalyje labai mažai tyrėjų, kurie mokėtų atpažinti prekybos žmonėmis auką, žinotų, kaip su ja dirbti. Pasak prokuroro Arūno Meškos, tik per auką galima išaiškinti prekybos žmonėmis nusikaltimus, kito kelio tiesiog nėra.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkė Mėta Adutavičiūtė pasakoja, kad Lietuvoje veiksmingai kovoti su prekyba žmonėmis kliudo ir tai, jog tyrėjai dažnai nesuvokia šio nusikaltimo specifikos, aukos pažeidžiamumo bei savijautos ištrūkus iš nusikaltėlių rankų. 2011 m. 11 ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis buvo nutraukta dėl „nukentėjusių asmenų parodymų nepatikimumo“ – parodymų nepatikimumas grindžiamas tuo, jog „nukentėjusiosios vėliau atsisakė duoti parodymus, juos keitė, nenurodė tai patvirtinančių objektyvių duomenų, skirtingai aiškino tas pačias aplinkybes, neatvyko pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ar į teismą“.

Kita žmogaus teisių stebėjimo instituto specialistė Jūratė Guzevičiūtė tęsia temą: „Kartais abejonių kyla ir dėl teismų gebėjimo suprasti ir tinkamai įvertinti šio nusikaltimo specifiką - 2011 m. Šiaulių apygardos teismas, nagrinėdamas trejus metus užsitęsusią prekybos žmonėmis bylą, pasiūlė merginai, įklampintai į sekso vergovę, susitaikyti su asmeniu, kaltinamu šio nusikaltimo padarymu“.

Nereti atvejai, kai prekeiviai žmonėmis sulaukia itin švelnių bausmių arba apskritai nuo realių laisvės atėmimo bausmių išsisuka. “Tai prisideda prie nebaudžiamumo atmosferos kūrimo, nes nėra užtikrinama reali ir griežta atsakomybė už šį nusikaltimą, o tai tik dar labiau skatina įsitraukti į šią nusikalstamą veiką, kadangi rizika nedidelė, o veikla – pelninga. Kovojant su prekyba žmonėmis, svarbu užtikrinti, kad nevyrautų nebaudžiamumo atmosfera, kad visuomenė būtų priešiška nusikaltėliams, kad nesmerktų ir nekaltintų aukų“, sako žmogaus teisių stebėjimo instituto specialistė Mėta Adutavičiūtė.

Panevėžio apskrityje yra išaiškinama daugiausia prekybos žmonėmis nusikaltimų. „Tik identifikavus auką, galima identifikuoti nusikaltėlius“, - sako Panevėžio apskrities VPK ONTB vyr. tyrėjas  Justinas Kuzmickas. „Paskutinio mūsų tyrimo metu, identifikuota prekybos žmonėmis auka buvo gąsdinama iš visų pusių, net jos globėja netikėjo tyrimo sėkme, ji savo globotinei sakė: „jei tu kalbėsi, tave mirtinai „uždulkins““. Šiuo atveju sėkminga tyrimo baigtis buvo įmanoma tik su nevyriausybinės organizacijos pagalba. Mergina iki šiol gyvena prekybos žmonėmis aukoms skirtame prieglobstyje. Specialistai rūpinasi jos psichologine būsena ir integracija į visuomene.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad išlaisvintos aukos lengvai sugrįžta į gyvenimą, bet tai netiesa. „Tos moterys vėl praeina skaistyklą ir pragarą“ sako anglė Bex Keer.  Ji dirba nevyriausybinėje organizacijoje, kuri rūpinasi sekso vergijoje išnaudotais žmonėmis, tad kasdien susiduria su moterimis, kurios buvo virtusios prekėmis. „Dažnai jos net nesuvokia, kad yra aukos,  mato aplinkui tokį patį darbą dirbančias ir taip pat išnaudojamas drauges, todėl  greitai pripranta ir priima gyvenimą, toks koks jis yra, dažnai jos net įsimyli savo sutenerius ir dangsto juos. Į svetimą šalį atvežtos ir parduotos moterys bijo,  jei tinklas bus išardytas, jos turės sugrįžti į savo kaimelius ir buvusi gyvenimą“.

Išgelbėti moterį iš sekso vergijos tai tik pati darbo pradžia, sako  Beks Kyr (Bex Keer). Ji turi išgyventi suvokimą, kas su ja buvo atsitikę, vėliau gėdos jausmą, beviltiškumą ir tik tada, kai ji išsilaisvina iš praeities, prasideda grįžimas į gyvenimą.

Pasak Bex Keer prekybos žmonėmis aukoms būtina užtikrinti ilgalaikį saugumą, nesvarbu tai  moterys, vyrai ar vaikai. Vaikų situacija taip pat labai sudėtinga, dažnai juos parduoda patys tėvai, tad į biologines šeimas grąžinti jų nebegalima.

„Prekyba žmonėmis“ tai vienas baisiausių ir sunkiausiai išaiškinamų šio laikmečio nusikaltimų, bet tai tik ledkalnio viršūnė“, - tarptautinėje diskusijoje „Europos bendruomenės prieš prekyba žmonėmis“  kalbėjo Filas Rašidi Phil Rashididaug metų dirbantis Londono policijos Kovos su prekyba žmonėmis padalinyje.

Anglijoje žmonės gali skambinti,  anonimiškai papasakoti savo istorijas arba įtarimus. Daug nevyriausybinių organizacijų dirba nusikaltimų prevencijos srityje, taip pat ir su aukomis. Stop the traffic taip vadinasi nevyriausybinė organizacija Anglijoje, kuri rūpinasi bendruomenių, paauglių, jaunimo švietimu. Nevyriausybinės organizacijos darbuotojai aiškina visuomenei, kaip atpažinti į sekso vergija parduotas moteris,  kaip atskirti priverstus vagiliauti vaikus, ar žmones, vergaujančius gamyklose, parduotuvėse, restoranuose, galų gale privačiuose namuose.

Šiuo metu Londono gatvėse stovi didžiulės gražios dovanų dėžės, jos perrištos gražiais kaspinais, kviečia smalsauti, kas per dovana viduje?  Į dėžę galima užeiti (jos dydis aštuoni kvadratiniai metrai). Dėžėje tamsu, slidu, baisu ir ten yra visa informacija, kas laukia, tų, kurie susigundo gražaus gyvenimo ir turtų vizija.

Šios gražios dėžės tai nevyriausybinės organizacijos STOP THE TRAFFIK akcijos dalis. Tuo tarpu kita nevyriausybinė organizacija REHAB rūpinasi prekybos žmonėmis aukų integracija į visuomenę. Labai svarbu pasakyti, kad Anglijoje nusikaltimų aukos nėra sodinamos į kalėjimus ir skubiai deportuojamos iš šalies. Kuriama teisinė bazė užkertanti kelia tarptautinei prekybai žmonėmis, kuri kasmet nusikaltėliams atneša turtus, kurie skaičiuojami milijardais.

Europos Ekonominės Erdvės finansinis mechanizmas: NVO programa Lietuvoje skirsto šalių donorių – Norvegijos, Islandijos ir Lichtenšteino NVO sektoriui skirtas lėšas. Viena iš paramos sričių: prekybos žmonėmis aukos. Ši paramos sritis apima gerovės ir bazinių paslaugų teikimą prekybos žmonėmis aukoms, taip pat stiprinamos naryste pagrįstos NVO, atstovaujančios prekybos žmonėmis aukas.