Naujienos

Beveik Švedija, arba kas nori gyventi Lietuvoje

2015 12 09
Beveik Švedija, arba kas nori gyventi Lietuvoje

Kalbant apie migraciją viešajame diskurse dominuoja nacionalinio saugumo aspektas, aktyviai eskaluojamos pavojaus nacionalinei tapaybei grėsmės, kultūriniai ir religiniai stereotipai. Kita vertus, jau gavome aiškią žinutę Sirijos migrantų krizės metu – niekas taip labai į Lietuvą ir nesiveržia. Mūsų visuomenė yra puikiai informuota apie būtinybę akylai saugoti Lietuvos sieną nuo neteisėtai ją bandančių kirsti žmonių, tačiau mėginimai kalbėti apie šių žmonių teises, jų orumo apsaugą, gebėjimą suvokti, kad dalis jų yra gelbstisi nuo teroro ir karo, todėl prašo prieglobsčio – šiai migracijos pusei nemaža dalis visuomenės renkasi būti akli ir kurti. 

Raudonojo Kryžiaus draugija Lietuvoje nutarė pamėginti parodyti jautriausias migracijos puses iš arti, per realių žmonių istorijas, gyvai.  Apie dokumentinio filmo „Beveik Švedija” kūrimą, Raudonojo Kryžiaus draugijos iššūkius ir kasdienį darbą kalbėjomės su filmo režisieriumi Audriumi Lelkaičiu ir Raudonojo Kryžiaus atstove Elze Maciulevičiūte. 

Apie ką naujausias Jūsų filmas „Beveik Švedija“? Kodėl jo ėmėtės?

Lietuvai reikia aiškiai suvokti, kad jai nepavyks išvengti atsakomybės ir pareigos priimti pabėgėlius. Tai, kas dabar yra daroma, aš labiau pavadinčiau integracijos imitacija, o ne realia veikla.

Problema yra ta, jog pas mus vyrauja požiūris, kad pabėgėliai ir kiti migrantai Lietuvoje nepasiliks, kad jie į Lietuvą žiūri tik kaip į tranzito šalį. Nėra stengiamasi tokio požiūrio pakeisti. Pastangos integruoti juos primena „jei reikia, tai darom“ požiūrį. Neneigiu, kad kažkoks procesas vyksta, mes turime atitinkamas institucijas, kurios rūpinasi imigrantais, bet aš siūlyčiau mums paklausti savęs – ar mes iš tikrųjų efektyviai siekiame deklaruojamo tikslo? Tai, kad mes skelbiame tai darantys yra viena, o ar tai realiai atliekama – kitas klausimas.

Kuriant filmą mane aplankė dvejopi jausmai. Aš susidūriau su įvairiais pareigūnais, pradedant nuo pasieniečių, kurie pirmieji susiduria su migrantais, baigiant socialiniais darbuotojais. Ir aš tikrai nesutikau nei vieno monstro, sadisto, kuris patologiškai norėtų kankinti į Lietuvą atvykstančius žmones. Atvirkščiai – aš sutikau daug žmonių, kurie yra jautrūs, jie supranta migrantų dalią ir tai mane labai džiugina. Tačiau visi šie pareigūnai yra priversti dirbti sistemoje, kuri iš esmės yra ne itin draugiškai nusiteikusi migrantų atžvilgiu. Vyrauja nuostata į migrantus žiūrėti kaip į parazitus, o turint tokią nuostatą – natūralu, jog atvykę žmonės nebus vertinami su pagarba – veikiau su panieka. 

„Labai svarbu, kad atvykęs žmogus institucijose nesijaustų žeminamas, o jei jis taip jaučiasi – kokio lojalumo galima iš jo tikėtis?“ Audrius Lelkaitis

Bėda yra ta, kad į atvykstančius žmones mes žiūrime ne kaip į žmones, kurie gali padėti kurti mūsų valstybę, prisidėti savo gebėjimais ir žiniomis, o kaip į išnaudotojus, kurie atvažiuoja „melžti“ mūsų sistemos. Įvardinus vienu sakiniu, vyrauja toks požiūris – „mes ir taip skurdžiai gyvename, o čia dar atvažiuoja mūsų apiplėšinėti“. 

Aš siūlyčiau Lietuvai labai rimtai pagalvoti apie vyraujantį mentalitetą. Nereikia galvoti, kad neva mes esame visų puolama šalelė, kurios lietuvybę reikia saugoti. Nesakau, kad šiame filme aš pateikiu atsakymą, sprendimo būdą. Jei sudėtingai problemai pasiūlai paprastą atsakymą, dažnai jis nėra gerai apgalvotas. Manau, kad Lietuvai reikia iš naujo pergalvoti kiekvieną integracijos sistemos etapą ir pamatyti, ką mes darome gerai, o ką blogai, keisti nuostatą į atvykstančius žmones. Jei į juos žiūrėtume kaip į turinčius savo orumą, tiesiog ieškančius geresnio gyvenimo, ar pamėgintume suprasti, jog žmogus iš tikrųjų gali bėgti iš savo šalies ir pas mus ieškoti prieglobsčio – situacija galėtų pasikeisti. Ypatingai svarbu, kad institucijos, kurios priima migrantus, nerodytų neigiamos nuostatos, požiūrio į juos. Labai svarbu, kad atvykęs žmogus institucijose nesijaustų žeminamas, o jei jis taip jaučiasi – kokio lojalumo galima iš jo tikėtis? 

 
Kodėl ši tema Jums asmeniškai įdomi? 
 
Ji turi tam tikrų sąsajų su romų taboro situacija Vilniuje. Lietuvos valstybė nesugeba šitų žmonių integruoti, nors jie čia gyvena jau daugybę metų. Reikia sau užduoti klausimą, kas dėl šito kaltas? Ar tie žmonės, kurie nesugeba integruotis, nors daugelį metų čia gyvena, ar visuomenė, kuri nesugeba jų integruoti? 
Aš lenkiu prie to, kad šie žmonės nemato galimybių už kažko užsikabinti šioje visuomenėje, kažko siekti ir pasiekti. Vilniaus taboras yra pavyzdys, su kokia problema susiduria į mūsų šalį atvykę migrantai – tiesiog Lietuva nėra pasirengusi integruoti  žmonių, kuriems reikia pagalbos, kurie kažkuo skiriasi nuo daugumos. Deja, mūsų visuomenė dar nėra prisitaikiusi gyventi globaliame pasaulyje. Ji paprasčiausiai nesugeba suteikti galimybės visiems savo nariams prisidėti prie bendro gėrio kūrimo. 

Ar rezultatas išėjo toks, kokio tikėjotės? Ar buvo dalykų, kurie Jus nustebino, šokiravo, galbūt netgi privertė pakeisti savo paties nuostatas, įsitikinimus? 
 
Man labai patiko filme išsakytas organizacijos „Caritas“ atstovės teiginys, kad kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti laimės ir nesvarbu, ar jis yra migrantas, atvykęs legaliai ar nelegaliai – kiekvienas iš mūsų turi teisę ieškoti laimės ir niekas negali uždrausti to daryti. Tuo pačiu ir mūsų žmonės turi suprasti, kad ir jie šią teisę turi. Mes visi šioje žemėje esame labai laikinai. Esmė tokia: mums reikia atsibusti, reikia kalbėti, spręsti ir diskutuoti su tais žmonėmis, kurie yra nusiteikę prieš migrantus. 
Lietuva nuo seno yra daugiakultūrinė valstybė – tai rodo, kad mes galime sugyventi su skirtingų kultūrų žmonėmis. Reikia tiesiog atsipalaiduoti ir gyventi su savo, Europos ar pasaulio piliečiais. Mes neturime kitos alternatyvos. 
 
Ar tikitės, kad Jūsų filmas atliks šviečiamąją funkciją? Ar egzistuoja tikslinė grupė, kuriai būtų privalu pamatyti šį filmą? 
 
Funkcija yra net paprastesnė. Žinote, gijimo procesas prasideda nuo suvokimo, nuo problemos konstatavimo. Aš visą laiką noriu, kad į mano filmus žmonės žiūrėtų kaip į veidrodį. Mano filme galbūt net nėra rodoma tiek daug migrantų, kiek pačių Lietuvos žmonių su savo požiūriu. 
Esminis dalykas yra tas, kad aš nesmerkiu, aš net sąlyginai suprantu tuos žmonės, kurie yra nusistatę prieš migrantus. Aš suprantu, kad juos kamuoja nerimas. Man labai įstrigo vieno darbininko pasakymas – „man labai svarbu, kad tie emigrantai nesijaustų lygiaverčiais su mumis; jie čia privažiuos ir mums darbo neliks, ir mes patys kentėsime“. Aš suprantu, kad galbūt širdyje jis nėra blogas žmogus, tačiau jo žodžius skatina nerimas dėl jo paties ateities. Labai svarbu išgryninti tą nerimo, kuris kankina žmones, šaknį. Ar tos prielaidos, kuriomis jie remiasi, yra teisingos ar klaidingos, kodėl jie taip galvoja ir kaip kalbėtis su visuomene, kad padėti jiems pagyti nuo tų baimių ir realybės neigimo. Mano akimis žiūrint – tik atviras pokalbis gali padėti.
 
„Gijimo procesas prasideda nuo suvokimo, nuo problemos konstatavimo. Aš visą laiką noriu, kad į mano filmus žmonės žiūrėtų kaip į veidrodį.“ Audrius Lelkaitis
 
Minėjote, kad Jus labai nustebino ir nudžiugino malonus, šiltas pareigūnų bendravimas su migrantais. O ką Jums sudėtingiausia buvo prakalbinti: pačius prieglobsčio prašytojus, migrantus, ar gatvėje sutiktus žmones? 
 
Kalbėtis su migrantais išties buvo gana sudėtinga. Susidūrę su mūsų valstybės institucijų, pareigūnų požiūriu, jie tampa įtarūs ir niekuo nebepasitiki. Jiems nebeaišku, ką galima pasakyti, ko negalima, jie tiesiog nežino, ar jų liudijimai nebus naudojami prieš juos pačius. Mums lengva kalbėti, kai turime aiškų socialinį ir pilietinį statusą: „aš esu Lietuvos pilietis ir turiu teisę reikšti savo nuomonę“. O atvykėliai jaučiasi beteisiai, neapsaugoti ir todėl nesijaučia galintys visko atvirai sakyti. Todėl prisikasti iki tiesos yra pakankamai sudėtinga.
 
O kaip dėl institucijų darbuotojų, pareigūnų? Koks jų požiūris į migraciją ir integraciją?
 
Na, Pabradės pabėgėlių centro vadovybės požiūris gana griežtas. Susidaro įspūdis, kad jie mielai tą centrą paverstų kalėjimu. O, pavyzdžiui, pasieniečiai man pasirodė labai šilti žmonės, suprantantys migrantų problemas. 
 
Apskritai pati socialinė integracija, kuri yra vykdoma Lietuvoje jau po migrantų atvykimo, man pasirodė, švelniai tariant, savotiška. Realiai tie žmonės yra apgyvendinami miestelyje, kuris yra toli nuo didžiųjų miestų, susirasti darbo ten beveik neįmanoma. Įsivaizduokite save tokioje situacijoje: atvykstate į svetimą šalį, jus pasodina į tam tikrą pusdykynę ir sako: „na, dabar tu pasimokyk kalbos (tokios itin retos, senoviškos ir labai sudėtingos)“, o tu pats net nežinai, ar tau patiks šioje šalyje, ar prigysi joje – juk gyveni faktiškai socialinėje izoliacijoje. 
 
Tad motyvacija ir realios galimybės mokytis kalbos yra prastame lygyje, o Lietuvoje nekalbėdamas lietuviškai faktiškai esi pasmerktas likti bedarbiu. Aš manau, kad lietuvių kalba mūsų valstybėje yra naudojama kaip filtras ar net ginklas siekiant apsisaugoti nuo užsieniečių. Nemoki mūsų kalbos – negausi darbo, negausi darbo – neįsitvirtinsi ir dingsi iš čia. 
 
„Beveik Švedija“ apkeliaus Lietuvą – po seansų Vilniuje ir Kaune laukia Klaipėda, Alytus, Panevėžys, Birštonas, o 2016 m. sausį – Visaginas, Kretinga (Palanga) ir Telšiai. Ar žmonės linkę kalbėtis seansų metu rengiamose diskusijose? Kaip jie priima Jūsų filmą? 
 
Visada atsiranda žmonių, kurie noriai ateina pasikalbėti. Kadangi tema yra aktuali, yra nemažai susidomėjusių. Filmo peržiūros nemokamos, o šiandienos ekonominėje realybėje – ypatingai regionuose – tai yra svarbu. Žmonės ten išsiilgę dialogo – jie visada noriai ateina pažiūrėti ir padiskutuoti.
 
Aš manau, kad svarbiausia yra diskusija. Netikiu, jog įmanoma tiesiog ateiti, kažką parodyti ir visus įtikinti. Taip nebūna. Svarbiausias dalykas – kad žiūrovai patys pajustų, jog migrantai lygiai taip pat yra žmonės. Žmonės, kurie tiesiog sprendžia savo problemas. Kai tu šitai suvoki – savaime persismelki empatija jiems. Tokie pojūčiai priverčia galvoti, kaip tu pats elgtumeisi patekęs į panašią situaciją. 

Elze, kodėl nutarėte kurti  dokumentinį  filmą? 
 
Norėjome visuomenėje išprovokuoti diskusijas apie migracijos politiką Lietuvoje, bendrąjį visuomenės požiūrį į užsieniečius. Taip jau sutapo, kad vykdant EEA Grants (NVO Programos Lietuvoje) remiamą projektą migracijos tema Europoje tapo viena pagrindinių, tuo pačiu tai tapo labai aktualu ir Lietuvos kontekste. Mes taip pat ėmėmės ir kitų visuomenės sąmoningumo ugdymo iniciatyvų – pavyzdžiui, vasaros pradžioje surengėm bėgimą „Kai finišo linija yra tik pradžia”, skirtą Pasaulinei pabėgėlių dienai paminėti, taip pat turėjome dvi strategines bylas teismuose, kur gynėme nuo mūsų sistemos nukentėjusius migrantus.
 
 
Tačiau dokumentinis filmas yra patogiausia, labiausiai į plačiąją visuomenę orientuota šviešiamoji priemonė, taigi tikimės, kad filmą pamatys kuo daugiau Lietuvos gyventojų, o pamatę kels sau klausimą, kokia gi Lietuvoje migracijos politika, kodėl žmogaus teisės kartais lieka pamirštos, ir kaip tai veikia pas mus atvykstančių žmonių pažeidžiamumą bei jų galimybes intgruotis. Be abejo, viskas nėra tik balta ir juoda, kiekvienas žiūrovas susidarys savo nuomonę ir apie ją padiskutuoti su filmo režisieriumi. 
Šiuo filmu jokiu būdų nenorime supriešinti visuomenės, bet atvirkščiai – kviečiame į konstruktyvią diskusiją ir tikimės, kad kuo daugiau lietuvių sužinos, jog pabėgėliai Lietuvoje gyvena jau dabar, ir jie tokie patys žmonės kaip mes – su savo džiaugsmais ir savo problemomis. 
 

Straipsnį parengė: Dovilė Šakalienė, Kristina Normantaitė