Naujienos

Vaikų namų reforma Lietuvoje – esminių pokyčių nebus

2015 07 13
Vaikų namų reforma Lietuvoje – esminių pokyčių nebus

“Aparatas kažkada  buvo grandiozinis: kirpėjai, virėjai, siuvėjai, skalbėjai... Utenos vaikų namai buvo pastatyti dviem šimtam vaikų. Ir gal praeityje ten buvo gražu, tačiau, kai mes ten atėjome 2012 metais, pastatas buvo jau siaubingai apleistas, didžiausi baseinai buvo virtę šiukšlių duobėmis, ilgiausi neapšviesti koridoriai kėlė siaubą, kaip ir daugybė tamsių užkampių, puikiai tinkančių tik smurtui.“ – prisimena Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro vadovė Diana Deveikienė.

Diana Deveikienė sėkmingai dirba su krizės ištiktais vaikais Utenos apskrityje. Dirba sėkmingai, nes dirba dėl vaikų. Apie vaikus pirmiausia galvoja ir Paramos centro vaikams vadovė Aušra Kurienė bei SOS vaikų kaimų draugijos Lietuvoje vaiko reikalų atstovavimo patarėja Virginija Pleckevičienė. „Šiandien apie sužalotus vaikų gyvenimus institucijoje valstybiniu mastu niekas negalvoja. Gal tie vaikai per daug sužaloti, kad galėtų būti reikalingi visuomenei?“ - klausia Virginija Pleckevičienė. 

Lietuvoje institucijose gyvena apie 4000 vaikų. Pasak ekspertų 80 procentų tų vaikų galėtų gyventi šeimose ir bendruomenėse. Žinoma, visi puikiai supranta, mūsų visuomenė nėra pasirengusi įsivaikinti tiek daug vaikų. Tačiau tuo pat metu valstybiškai iki šiol mažai buvo galvojama ir dirbama, kad atsirastų alternatyvios vaikų globos formos. „Tikrai matau  perspektyvą, surasti namus visiems tiems vaikams, gal  ne rytoj, gal ne per pusmetį, bet tikrai surasime.  Svarbiausia pradėti, nes nesibaigiantis vaikų vežimas į institucijas turi liautis.“ – sako psichologė Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė.

2015 metų kovo 1 dieną valstybiniu mastu Lietuvoje buvo oficialiai pradėta vaikų namų reforma. Mes oficialiai esame pasirengę kurti šalį be vaikų namų. Tačiau visos pašnekovės kaip susitarusios tvirtina tą patį: tai labiau primena spektaklį nei reformą. „Pertvarka vaikų globos sistemoje yra tik deklaruojama. Iš tiesų viskas vyksta keistai ir mistifikuotai.  Juk net savivaldybės, kurios turi spręsti problemą, kol kas nesupranta ką turi daryti“ – teigia Virginija Pleckevičienė. Ekspertė, turinti ilgametę darbo patirtį, pastebi, jog šiandien yra daugiau kalbama nei daroma. „Suprantu, kad daroma ir nebus daug“ – liūdnai konstatuoja ji.  

Ar 18 procentų ištuštėję vaikų namai jau reforma?

Iki 2023 metų mūsų valstybė yra įsipareigojusi vaikų gyvenančių institucijoje skaičių sumažinti vos 18 procentų. Tam reikalui bus skirta 30 milijonų eurų. Tad galima teigti, kad 30 milijonų eurų bus išleisti galvojant apie alternatyvią globą tik 684 vaikams.  Oficialiai yra teigiama, kad tie pinigai bus skirti ir prevenciniam darbui, kad vaikų nereikėtų paimti iš šeimų. „Bet kuriuo atveju, skyrus 30 milijonų eurų visai pertvarkai nesąžininga, kad tiek daug vaikų liks gyventi institucijose (nebent institucija jie vadina kažką kita, negu yra oficialiame apibrėžime - Institucinė globa – likusių be tėvų globos vaikų, neįgalių vaikų, neįgalių suaugusių asmenų apgyvendinimas stacionariose socialinės globos įstaigose, kūdikių namuose, kuriuose nuolat gyvena nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų asmenų, kurių socialiniai ryšiai su bendruomene dėl šių įstaigų specifikos yra riboti, socialiniai įgūdžiai silpni, galimybės integruotis į visuomenę – minimalios. Šioms įstaigoms būdinga grupinė, o ne individuali asmens priežiūra, institucinė kultūra.“  – teigia Virginija Pleckevičienė.

Vien SOS vaikų kaimų draugija bendro projekto su Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinu rėmuose, net ir neturėdama tikslingai tam skirtų lėšų per metus sugebėjo į šeimas grąžinti 6 vaikus. O tai tik viena nevyriausybinė organizacija, neturinti net tikslinių lėšų. Kyla klausimas, ką valstybė darys su tais milijonais tikslingai skirtų eurų.

Virginija Pleckevičienė kalba ir apie tai, jog pats vaiko grąžinimo į šeimą faktas dar nėra rezultatas. Su šeimomis ir vaikais būtina ir toliau nuosekliai dirbti, nes be pagalbos iš šalies vaikai labai greitai vėl gali būti grąžinti į institucinę globą.

Kodėl tėvai ir globėjai grąžina vaikus į vaikų namus?  

„Iš globos yra grąžinamas ne vienas ir ne du vaikai.  O kodėl grąžinami? Nes žmonės negavo pagalbos ir supratimo, juk nėra piktavalių, kurie juokais vaikus ima. Visi nori auginti vaikus ir tęsti darbus, kurių ėmėsi, visi nori, kad jiems sektųsi, tačiau turime tam atsakingai pasirengti. Globėjams, įtėviams, specialių centrų darbuotojams reikės nuolatinės profesionalios paramos, kad jie galėtų sėkmingai auginti sužeistus vaikus, traumuotiems vaikams reikės psichologų, psichoterapeutų, specialiųjų pedagogų pagalbos, kad jie atsitiestų ir išsiskleistų“ – teigia psichologė Aušra Kurienė.

Mokslininkai jau seniai įrodė, kad vos trys mėnesiai institucijoje, be pastovios to paties suaugusio žmogaus priežiūros, sutrikdo kūdikio galimybes susikurti saugų prieraišumo ryšį. Žinoma, mūsų vaikai ir namuose patiria traumas, bet mes padedame jas įveikti. Pasak specialistų, vaikas negali užaugti be suaugusio žmogaus. Kiekvienas vaikas turi turėti kažką, kas jį vestų per gyvenimą:  pamokytų, patartų, paguostų ir pabartų, kai reikės. Globos institucijoje vaikas tokio žmogaus neturi. Jis turi užaugti vienas pats...

„Trimetis vaikas susapnavo košmarą, viena auklytė jį paguos ir jis žinos,  kad yra saugus. Tačiau kitą dieną kita auklytė bus pavargusi apšauks ir nepaguos ... Vaikas negali kas naktį  daryti išvadas apie pasaulį... Taip traumuotų vaikų psichika randa sprendimą - nesikreipti  į nieką. Todėl vėliau užtrunka ilgai, kol jie patiki globėjais...“ – pasakoja Aušra Kurienė.  

Pasak psichologės, tokie vaikai labai ilgai tikrina globėjų meilę ir kantrybę. „Kiek neparuošti globėjai atlaikys vaiko nuolatinį riksmą ir bėgiojimą po namus? Vieną kartą ateis raminti, antrą kartą ateis, bet trečią kartą pasakys: „raminkis, atsibodai“ ir taip vaikas gaus patvirtinimą, kad nėra pagalbos, o globėjai pasitvirtins mintį apie „nevaldomo laukinio“ vaiko geną“ – teigia Aušra Kurienė.    

Kas rūpinsis vaikų namų reforma?

Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė nuo pat pradžios stebi deinstitucionalizacijos procesus. Ji pastebi, kad didžiausios problemos mūsų šalyje yra bloga vadyba ir nesugebėjimas mąstyti kompleksiškai: „Reikalingas kompleksinis planas, kuriame susitartų skirtingų žinybų ir institucijų žmonės. Tačiau kol kas vaiku  moksleiviu pas mus rūpinasi švietimo ministerija, vaiku ligoniu  –  sveikatos ministerija,  vaikas socialinėje rizikoje tampa socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rūpesčiu. Bet juk kalbame apie tą patį vaiką, kuriam reikia eiti į mokyklą, kuriam reikia vaistų, kai jis serga ir pagalbos, kai kažkas atsitinka šeimoje.  Pas mus jis iš tiesų paliekamas vienas.“ Kai rūpinasi visi, galų gale nesirūpina niekas. Pasak psichologės Aušros Kurienės, Lietuvoje kol kas žinybų poreikiai yra pirmoje vietoje. Nors turėtų būti atvirkščiai - žinybos turi vienytis ir spręsti vaikų problemas.   

Vaikų paliktų įstaigose likimą galų gale turės spręsti savivaldybės. Tai akivaizdu. Tačiau, kaip jau minėjo Virginija Pleckevičienė, pastarosios yra nenusiteikusios skubėti, tik gūžčioja pečiais ir kartoja, kad nieko nesupranta. „Jei savivalda yra mąstanti, atsakinga ir planuojanti  – jie šiandien tikrai daug gali. Bet didžioji dauguma savivaldų nenori  skubėti ir rodyti iniciatyvos“ – sako ekspertė.

Visgi Lietuvoje yra viena savivaldybė, kuri atsakingai planuoja jau dvidešimt metų. Šios savivaldybės darbo rezultatai yra akivaizdūs, o milžiniški vaikų namai, kuriuose kažkada glaudėsi 200 vaikų, šiandien yra uždaryti.

Utenoje vaikų namų reforma prasidėjo jau prieš 20 metų

„Mūsų gerovės centras visada buvo pasiruošęs spręsti krizes. Kai kažkas atsitinka šeimoje, mes greitai važiuojame, surenkame vaikus, atsivežame pas save į centrą ir pradedame intensyvų darbą su šeima. Mūsų užduotis padėti vaikui, tuo pat metu sustiprinti šeimą ir atiduoti tą vaiką atgal į šeimą. Jei šeima pasirodo negalinti priimti vaiko, ieškome giminių: močiučių, tetų, jei ne - tada šeimynų, kurios galėtų vaiką auginti“ – pasakoja Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro vadovė Diana Deveikienė.

Utenos vaikų globos namai pradėjo sparčiai nykti, kai apskrityje atsirado moterų, kurios dirba dėl vaikų. Tai, ką Diana Deveikienė daro drauge su savo bendramintėmis  socialine pedagoge  Aida Zlataravičiene bei psichologe Edita Vaišnoraite, ir yra tikroji deinstitucionalizacija.

Utenos šeimos ir vaiko gerovės centras buvo įsteigtas dar tada, kai nebuvo jokių programų, jokių struktūrinių lėšų iš Europos sąjungos ir jokių kalbų apie deinstitucionalizaciją. Tiesiog savivaldybė suvokė, kaip svarbu padėti į laikiną krizę patekusiems vaikams. Taip 1995 metais Utenoje  atsirado laikinų krizių centras, kuris sprendė vaikų ir tėvų problemas, taip pat įvaikinimo ir globos klausimus. Kiek vėliau šio centro darbuotojai pradėjo ruošti globėjus ir įtėvius.

Šiandien galima konstatuoti, Utenos rajone yra 6 šeimynos, jose auga 55 vaikai. Žinoma, šio centro veikla turėjo įtakos ir Utenos vaikų globos namams. 2012 metais milžiniškuose atokiai pasislėpusiuose vaikų namuose buvo likę vos 8 vaikai ir 24 darbuotojai. Reikėjo kažką daryti.

Utenos savivaldybė sėkmingai veikiančiam šeimos ir vaikų gerovės centrui pasiūlė persikelti į erdvius kažkada specialiai atokiai pastatytus vaikų namus. Tačiau jau teksto pradžioje supratote, kokį įspūdi tie vaikų namai paliko naujai jų direktorei Dianai Deveikienei: „Vieno pokalbio savivaldybėje metu paprašiau,  kad vietoje mūsų perkėlimo  į didelius namus, dideli namai atkeliautų pas mus į Utenos centrą. Taip 8 vaikai su 24 darbuotojais atkeliavo  pas mus.“

Kas yra netinkamas požiūris į vaikų auklėjimą?

Per porą metų didžioji dauguma Utenos Vaikų namų darbuotojų visgi buvo atleisti. Iš 24 žmonių šiandien dienai yra likę tik keturi.

„Netinkamai tie žmonės elgėsi su vaikais, nors įrodyti labai sunku ir pakeisti tuos žmones yra labai sunku. „Vaikas auklėtojai sako: „noriu sausainio“ , o ji jam atrėžia: „dienotvarkėje to nėra“. Ir mes kalbame su auklėtoja iš vaikų namų, aiškiname, kaip galima vaikui kitaip paaiškinti: „netrukus bus pietūs, vėliau galėsime valgyti sausainius...“... bet ji nesupranta, jai atrodo, kad ji labai gerai dirba, o mums atrodo, kad iš principo ji neteisingai dirba, tokio požiūrio mūsų darbe būti negali. Žodžiu, šalių susitarimu atsisveikinome su 20 darbuotojų.“ 

Taip tyliai iširo Utenos vaikų globos namai. Apskrityje dabar liko tik Utenos šeimos ir vaiko gerovės centras, kuriame per šiuos per metus pabuvojo 72 vaikai, iš jų 33 sugrįžo pas savo biologinius tėvus, 5 vaikai auga globėjų šeimose, 4 - globojami šeimynose, dar 3 jau pradėjo gyventi savarankiškai. Šiandien centre yra 24 vaikai ir visi jie yra laikinai, nes vyksta intensyvus darbas dėl visų jų.

 „Per visą mano darbo istoriją buvo  6 vaikai, kuriems nepavyko rasti globėjų. Jie pateko į vaikų globos namus, tačiau tai praeities istorija, kuri pasibaigė 2012 metais drauge su vaikų namų uždarymu. Pagrindinis mūsų darbo principas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą.

Nieko blogo apie praeitį ir biologinę šeimą

„Niekada nebuvome neigiamai nusiteikę prieš vaiko biologinę šeimą, nors pats vaikas pyksta ant tėvų, kalba blogai, nori, kad gerovės centre kažkas juos palaikytų, tačiau mes niekada nesmerkiame tėvų, nesvarbu, ką jie blogo yra padarę. Jie yra tėvai. Tai mūsų taisyklė numeris vienas: nieko blogo apie vaiko biologinę šeimą ir praeitį“ – sako Daina. Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro direktorei pritaria ir psichologė Edita Vaišnoraitė:„Kurti santykius yra labai svarbu. Juk vaikų patirtys visada išliks su jais, tai jų gyvenimo istorija, kurią reikia žinoti. Labai svarbu gerbti praeitį, kokia ji bebūtų. Iš praeities, dabarties ir ateities susideda mūsų gyvenimai. Tad visada prieš atverčiant naują puslapį reikia priimti savo praeitį.„

Pasak Editos tai labai svarbu suvokti ne tik vaikams, bet ir jų tėvams arba globėjams. Būtent jiems dažnai nėra paprasta priimti trauminę patirtį turinčių vaikų. Tokie vaikai labai dažnai turi didelį impulsyvumą, jiems sunku pasitikėti suaugusiais žmonėmis,  jie visada yra nusivylę, nes neturi saugaus ryšio, nėra patyrę motiniško prieraišumo.

„Taip, tas vaikas užaugęs vaikų namuose gali būti piktas, gali būti įtarus, pavydus, gali pykti, kai jo kažkas prašo išplauti indus, gali priekaištauti, kad buvo paimtas tik dėl pinigų...  Visko gali būti. Tas procesas nebus lengvas nei vaikams, nei globėjams. Tačiau sunkumai, kurie jau dabar yra aiškūs neturi būti pretekstu palikti vaikus institucijose. Ten  jie vienareikšmiškai gyvena tik su vienu jausmu: kad jie niekam nereikalingi“ – teigia Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė.

Kartais ir globėjai iš vaikų tikisi per daug

Kalbant apie profesionalią globą, sprendžiamos turi būti ne tik vaikų problemos. Nuosekliai ir kantriai dirbant vaiką galima pastatyti ant kojų, tačiau globėjams taip pat labai svarbu nusistatyti pasiekiamus tikslus. „Jei jūs paimsite vaiką iš vaikų namų su tikslu užauginti profesoriumi, tai gal nepavyks. Bet jei paimsite su mintimi, kad norite jam duoti gyvenimą, vidurinį ar profesinį išsilavinimą... Kartais tai atpalaiduoja...“ -  pastebi Paramos vaikui centro vadovė Aušra Kurienė.

SOS vaikų kaimų draugijos projektų vadovė Virginija Pleckevičienė skaičiuoja: „Institucijose mes turime 3900 vaikų, iš jų 900 vaikų jau gali keliauti į jaunimo namus, į palydimąją globą. 900 vaikų turėtų keliauti į bendruomeninius globos namus, nes tikrai yra ir tokių vaikų, kuriems dėl tam tikrų individualių aplinkybių, šeimos aplinkoje patirtų traumų, elgesio ir emocijų sutrikimų reikalinga struktūrizuota aplinka ir besikeičiantys darbuotojai.  Taigi lieka 2100 vaikų, kuriuos galima globoti šeimose. Jei kiekvienas globėjas globotų po tris vaikus, reikia 700 globėjų šeimų. Taigi kiekviena savivaldybė turėtų surasti vos po 12 šeimų, kurios norėtų ir galėtų dirbti šį darbą.“

Globėjų ruošimo programa jau yra paruošta. Ir ją galima drąsiai naudoti. Šiuo metu ji apskaičiuota trims mėnesiams, tačiau pasak Virginijos Pleckevičienės, mokslas turėtų užtrukti ilgiau – iki metų. Mokymai turi tapti tęstiniais su praktikomis. Globėjai turi būti pasiruošę suteikti namus visiems vaikams, nepriklausomai nuo amžiaus, sveikatos būklės ar elgesio ir, žinoma, atlyginimas už darbą turi būti orus.