Projektų istorijos

Pirmiausia žmogus, ir tik paskui jo negalia

2015 07 10
Pirmiausia žmogus, ir tik paskui jo negalia

Dar iki šiol Lietuvoje gimus  vaikui su proto negalia, jis ir jo šeima tam tikra prasme nurašoma, iš anksto projektuojamas jų gyvenimas už visuomenės ribų, netrukus pajunta izoliaciją, kai atsiriboja net giminės. Gąsdinanti ateitis ir perspektyvų nebuvimas, socialinis žlugimas, paslaugų visumos nebuvimas ir dažnai skurdas, - visa tai tenka išgyventi artimiesiems. Nors per dvidešimt penkerius metus Lietuvoje įvyko didžiuliai pokyčiai, tačiau šeimai, turinčiai vaiką su proto negalia, reikia didelių pastangų ir finansų, norint pasiekti maksimalios integracijos. Daugelis jų, ypač gyvenančių provincijoje, tiesiog egzistuoja, griaužiami baimės dėl ateities, nustoję tikėtis pagalbos iš šalies. Be to visuomenė labai šaltai priima vyresnio amžiaus neįgaliuosius, nežino ir nesistengia su jais bendrauti.

 
Pasaulyje, kaip ir  Lietuvoje gimsta vis daugiau žmonių su proto negalia, tačiau kitose valstybėse jie ir jų artimieji gyvena pilnavertį gyvenimą. Kaip to pasiekė, kokie būdai tiktų ir Lietuvoje – savo patirtimi dalinosi specialistai iš Islandijos, kurioje itin daug sutrikusio intelekto žmonių.
2015 m. gegužės pradžioje Bendriją „Vilniaus Viltis“ aplankė partneriai iš Islandijos organizacija As styrktarfelag.  Tai nepelno siekianti viena didžiausių Islandijoje organizacijų, kuri organizuoja ir teikia paslaugas žmonėms,  turintiems proto negalią. Teikiamų paslaugų spektras labai platus: dienos užimtumas vaikams, darbinės veiklos suaugusiems, savarankiško gyvenimo namų statymas,  kūrimas ir kt.
 
Partneriai iš Islandijos užtikrino, kad visa tai yra įmanoma ir Lietuvoje. Tai, kad siekiama, norima geresnių, įvairiapusiškesnių, labiau individualius poreikius atitinkančių paslaugų, jų kokybės yra kaip ir savaime suprantama, tačiau pasirinkti teisingą kelią, kaip to siekti, nėra lengva. Islandai pasakojo keletą istorijų, kurios giliai palietė. Jų elgesio su neįgaliaisiais moto - pirmiausia žmogus, ir tik paskui turintis proto negalią. Jis gali rinktis, spręsti, pasakyti NE ir turi teisę būti išgirstas ir suprastas.
 
Analizuojant esamą situaciją Lietuvoje, iliustruokime tokiu pavyzdžiu:  Vincas - 45-erių metų vyras su proto negalia gauna dienos socialinės globos paslaugas, gyvena su tėvais, kurių amžius apie 70 metų. Tėvai yra Bendrijos „Vilniaus Viltis“ nariai, tačiau dėl silpnos sveikatos tiek patys, tiek sūnus retai prisijungia prie bendrijos organizuojamų renginių, nelanko koncertų, neįsitraukia į  organizacijos gyvenimą, neįsivaizduoja kitokio gyvenimo, nei gyvena dabar. Gyvena skurdžiai, vos sudurdami galą su galu, nes tėvai ir Vincas gauna tik senatvės ar neįgalumo pašalpas, tačiau vaistai ir pragyvenimas, mokesčiai pranoksta jų finansinius pajėgumus.
 
Partneriai iš Islandijos moko suvokti, kad gali būti ir kitaip. Arthur, 40-ties vyras gyvena savarankiško gyvenimo namuose (bute/apartamentuose) Islandijoje, kur asistentai padeda oriai ir kiek leidžia galimybės savarankiškai gyventi. Pagal paties Arthur‘o pasirinktą veiklų ir darbo planą, jis kiekvieną dieną daro tai, ką nori. Vyras nesijaučia globotiniu, tačiau yra paslaugų vartotojas, turintis galimybę pats priimti sprendimus.  Vyras turi bendraamžių draugų, su kuriais daro savo amžiaus grupei priimtinas veiklas ir pagal sveikatos galimybes pritaikytas užduotis. Tuo tarpu jo tėvai gali gyventi savo gyvenimą, rūpintis savo sveikata, džiaugtis sūnaus savarankiškumu. Silpna tėvų sveikata netrukdo sūnui aktyviai dalyvauti organizacijos veiklose, nes įstaiga, kurioje gyvena vyras, glaudžiai bendradarbiauja su kitomis organizacijomis. Didelis dėmesys Islandijoje skiriamas vyresnio amžiaus neįgaliesiems, nes tiek ten, tiek mūsų šalyje pastebima neįgaliųjų senėjimo tendencija. Poreikiai ir galimybės vyresnio amžiaus neįgaliųjų yra skirtingi, nei jaunesnių.
 
Lietuvoje taip pat ilgėja proto negalią turinčių žmonių amžius, būtina daugiau dėmesio skirti vyresnio amžiaus žmonėms, teikti jiems paslaugas tokias, kurios tinka pagal amžių, patirtį ir poreikius. Svarbu keisti visuomenės nuostatą – neįgalieji nuo vaikystės turi būti ugdomi, mokomi,  jie gali ir privalo dirbti. Net jeigu tai siuvinėjimas, tačiau tai yra jų darbas!
 
Aktyviai vystoma dirbtuvių vizija, kuri suteiktų galimybę gilinti darbinius įgūdžius, gaminti produktus atlikti gamybos veiksmus (etikečių klijavimas, dėžių gaminimas, įpakavimai ir pan.) Kiekvienas gali gyventi savarankiškai, tačiau jį supanti aplinka turi būti pritaikyta.