Naujienos

Vaikystė Šiaurėje

2014 12 19
Vaikystė Šiaurėje

 Sveiki,

Šis laiškas jus pasieks prieš pat gražiausias metų šventes. Kalėdos visada mus nukelia į vaikystę, kurioje buvo daug pažinimo džiaugsmo, meilės, šeimos rūpesčio ir stebuklų laukimo. Na, gerai - gal buvo dar ir ašarų, ir skriaudų, bet, kai žemę nukloja purios snaigės ir įsižiebia kalėdinės šviesos, norisi pamiršti visa, kas bloga.

Taip susiklostė, kad šio naujienlaiškio tema – vaikystė. Tik ji nemažai skiriasi nuo tos, kurią turėjome mes. Vaikystė, kuri yra ne tėvų, bet valstybinės svarbos reikalas. Taip yra Šiaurės šalyse...

Gal dėsninga, kad Kalėdų senelis, kurio taip laukia viso pasaulio vaikai, kilęs būtent iš Šiaurės... Ten kur daug sniego, mirguliuojančios šiaurės pašvaistės, stebuklingos ledo pilys ir....  griežtai vaiko teises ginantys įstatymai.

Suomija, Švedija, Islandija, Danija, Norvegija – tai šalys, kur itin atsakingai paisoma kiekvieno vaiko teisių. Norvegijoje dar 1953 metais buvo priimtas Vaiko teisių apsaugos įstatymas, ginantis juos nuo fizinių bausmių ir psichologinio smurto. Šiandien Kalėdų senelių krašte auga jau trečia karta, auklėjama be diržo.

Mes prisiklausėme daug istorijų, pagardintų skandalingomis detalėmis ir ašaromis – tikromis ar krokodilo neretai sunku spręsti – kas atsitinka tiems, kas nepaiso vaiko teisių apsaugos įstatymų šiaurėje. Padėti jiems negali net diplomatai. Nes vaikas, vaiko interesai, gerovė ir saugumas Norvegijoje nėra derybų objektas. Jei norite suprasti, kaip atrodo šeimos politika orientuota į vaiką, kokia yra vaikystė pagal Šiaurės šalis – kviečiu paskaityti straipsnį „Migracija, kaip normali modernios visuomenės būsena“, parengtą NVO Programos komunikacijos vadovės Jovitos Valeikaitės.

Man šis požiūris puikiai iliustruoja takoskyrą: tarp melo ir juodos demagogijos, tarsi įkyrus virusas sklindančios (skleidžiamos?) ir gulaginės imperijos likučių, išdidžiai mojuojančių nacionalizmo, tradicinių vertybių, kuriose nėra vietos pilietinėms teisėms, ir sovietinės nostalgijos vėliava – ir tarp demokratijos, Vakarų civilizacijos, kurios šalyse taip pat daromos klaidos, suklumpama ir mokomasi iš savo klaidų, tačiau skriaudos nešluojamos po kilimėliu, bet apie jas atvirai kalbamasi – ar tai būtų smurtas šeimoje, ar žmoniškumo ribas peržengę įtariamų teroristine veikla žmonių kankinimai.

Teko daug sykių klausytis įvairių valstybių ataskaitų Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitete. Klausantis Šiaurės šalių delegacijų gali susidaryti įspūdis, kad problemų – vežimu vežk, o posovietinio bloko valstybėse viskas ramu ir gražu. Bet čia ir išryškėja požiūrio skirtumas – šiauriečiams svarbus kiekvienas vaikas, jie karštai diskutuoja apie kiekvieną pažeidimą, nes jiems iš tiesų rūpi, ir jie nori ištaisyti visas klaidas. Tuo tarpu kitoje demokratijos linijos pusėje rytiečiai nesuvokia net to, kodėl mažylių su negalia nevalia vadinti „defektiniais vaikais“, o vaikystės apsauga suprantama kaip lozungai bei deklaracijos kaip valstybė „saugo laimingą vaikystę“.

Neperženkime tos linijos į „defektinę“ pusę. O šiandien aš didžiuojuosi savo valstybe, mažyte, bet drąsia Lietuva, kuri nuosekliai ir atkakliai gina ne tik savo, bet ir kaimynų teisę į laisvę, neleidžia pamiršti, kad Rusijos Federacija ne tik drasko Ukrainą, bet ir tiesia plėšrius nagus į mus visus, kraujo kaina ištrūkusius į laisvę, kurioje turime teisę atvirai ir oriai mokytis, klysti, elgtis vaikiškai ir tikėti stebuklais.

Iki susitikimo kitąmet – tikiu, kad 2015-aisiais bus gera ir jauku prisiminti nuveiktus darbus, sutiktus žmones, ir su viltimi laukti rytdienos. Juk tik su šviesa širdy galime kurti tą stebuklingą rytojų savo vaikams. 

Dovilė Šakalienė 

NVO Programos Lietuvoje vadovė