Naujienos

Beata Nicholson: Aš visada buvau aktyvi

2014 10 08
Beata Nicholson: Aš visada buvau aktyvi

Beata Nicholson garsiojoje šalto vandens kibiro akcijoje nedalyvavo: „kaip lengva sulaukti dėmesio apsipylus vandeniu, bet ar nors vienas iš tų žmonių bent įtaria, kaip sunku yra sugeneruoti lėšas geriems darbams?“. Šį retorinį klausimą garsi moteris užduoda puikiai žinodama atsakymą. Ji jau ketverius metus drauge su Maisto banku organizuoja pinigų rinkimo akciją: „Kviečiu į svečius“...

Šią idėją nusižiūrėjau Anglijoje, ji vadinasi „Macmillan Coffee Morning“. Renginio iniciatoriai - Macmillan paramos fondas, kuris rūpinasi vėžiu sergančiais žmonėmis. Paskutinį mėnesio penktadienį žmonės išsiverda kavos, prisikepa saldumynų ir susirinkę draugiškai iš širdies aukoja pinigus. Per vieną penktadienį surenkami milijonai svarų.
 
Sugalvojai, kad kažko panašaus reikia Lietuvai?
 
Šiuolaikinėje maisto pramonėje iššvaistoma labai daug maisto. Žinoma, Lietuvos dar nepasiekia sočiosios Europos mastai, tačiau labai daug maisto atsidurtų šiukšlių dėžėje, jei ne Maisto bankas. Šios organizacijos tikslas labai kilnus: pamaitinti alkstančius. Man svarbus maistas ir jiems svarbus maistas - mes labai susiję.
 
Akcijos „Kviečiu į svečius“ esmė labai paprasta: tu darai vakarienę arba pietus, kvieti savo draugus, rodai jiems dosnumą ir draugiškumą, o jie aukoja pinigų, kurie iš karto keliauja į Maisto banko sąskaitą. Maisto bankas už tuos pinigus pilasi kurą į bakus ir keliauja po Lietuvą dalindami maistą tiems, kam jo labiausiai trūksta.
 
Neturime didelių komercinių partnerių. Viskas yra daroma iš širdies. Man smagu, kad žmonės labai noriai prisijungia prie akcijos: visoje Lietuvoje rugsėjo mėnesį vyksta „Kviečiu į svečius“ pietūs, vakarienės ir pusryčiai. Kiekvienais metais tokį vakarėlį organizuoju ir aš.
 
Kiek surenkate lėšų?
 
Pirmaisiais metais buvo surinkta gal dvidešimt tūkstančių litų. Kasmet skaičiai panašūs. Pernai vien per savo organizuotus pusryčius Rupert'e surinkom 2500 litų. Suprantu, kad jei atsirastų komerciniai rėmėjai, pinigų sumos iš karto pradėtų augti, tačiau norisi, kad ir toliau tai būtų visai nekomercinė iniciatyva - dėl iniciatyvos. 
 
Pernai padariau dėkingumo pietus - atvažiavo labai skirtingi žmonės iš visos Lietuvos ir visi džiaugėsi, kad sudalyvavo, kad buvo kartu... 
 
Ar esi skaičiavusi, kiek tau atsieina tokios vakarienės/pietūs/pusryčiai?
 
Viską darau už savo pinigus ir niekada neskaičiuoju. Juk darau iš širdies. Dabar net sudariau specialius meniu pasiūlymus. Norėjosi patarti, ką galima pasigaminti pietums ir pusryčiams miniai žmonių. 
 
 
Ar mes, lietuviai, noriai dalinamės, ar noriai dalyvaujame savanoriškoje veikloje - kokie tavo pastebėjimai? 
 
Mes kaip ir įpratę padėti kaimynams, bet visada tai darome su tikslu. Gal dėl to, kad kitą kartą jie mums padės, o gal dėl to, kad obuolių duos... Tačiau juk daryti gerą kitam – tai daryti gerą sau. Taip Dalai Lama yra sakęs, ir aš net užsirašiau. 
 
Gyvendama Londone įsitraukiau į daug gražių, reikalingų darbų. Mūsų vaikai lankė bažnytinę mokyklą, tad mes aktyviai dalyvavom parapijos veikloje. Rūpinomės benamiais: gaminom jiems maistą, šaltomis žiemos naktimis įleisdavom juos į parapijos namus ir saugodavom jų miegą. Mano vyras ne kartą su jais nakvojo. 
 
Taigi esi tas savanorės pavyzdys?
 
Nelaikau savęs savanore. Veiklų, kurias darau ne dėl atlygio, bet iš noro padėti šalia esančiam (neatlygintinai), turiu daug. Tai natūrali mano būsena. 
 
O kaip manai, ar šiems tavo žodžiams turėjo įtakos tai, kad gyvenai Anglijoje? 
 
Taip, ten susipažinau su kitokia - šiek tiek pilietiškesne visuomene. 
 
Kiek žmogus turi turėti, kad jau norėtų dalintis? 
 
Tik turtingi gali ir nori duoti? Ne, tai nėra atskaitos taškas. Reikia turėti viduje, kad duotum. Visi mes turime šie tiek laiko, visi be išimties turime kuo pasidalinti. Tiesiog patarimas pradedantiesiems – pradėkite dalintis ir suprasite, kaip tai gera...
 
Galų gale, kai reikės rinkti seniūną tėvų susirinkime – pakelkite ranką. Aš visada buvau aktyvi.