Naujienos

Robertas Povilaitis: „Savanorius mūsų visuomenėje labai lengva atpažinti“

2014 10 08
Robertas Povilaitis: „Savanorius mūsų visuomenėje labai lengva atpažinti“
„Savanorystė - tai užsiėmimas veiklomis, kurios turi prasmę ne tik tam kuris užsiima, bet ir kitam žmogui“ – teigia Vaikų linijos vadovas psichologas Robertas Povilaitis. Jis į Jaunimo liniją atkeliavo būdamas 16 metų.“
 
Pradžioje ruošiausi, mokinausi, lankiau Jaunimo linijos kursus ir tada jau galėjau teikti emocinę paramą telefonu.
 
Kiek metų jums buvo, kai pradėjote teikti emocinę paramą telefonu? 
 
Berods, septyniolika... 
 
Taigi savanorystei Jaunimo linijoje ir Vaikų linijoje reikia ilgai ruoštis? 
 
Anksčiau paruošimas ilgiau trukdavo, dabar Vaikų linijoje apmokymai trunka apie pusę metų. O apie Jaunimo liniją tai geriausiai klausti jų atstovų, nes aš nors ir žinau kaip jie dirba, mes daug bendradarbiaujame, tačiau negaliu atstovauti jų dabar. Taip dirba visos panašios tarnybos. Juk negali tiesiog sėsti prie telefono ir kalbėtis su žmonėmis, kurie turi sunkumų ir savo gyvenime išgyvena krizę, pagal savo supratimą. Tie žmonių supratimai labai skirtingi. Todėl Vaikų linijoje norime išmokinti tam tikrų principų kaip bendrauti kai vaikas pasakoja, kad iš jo tyčiojasi, kad mirė jo šuniukas ar tuomet, kai vaikai skambina norėdamas paišdykauti. 
 
Mums juk atrodo normalu kitiems duoti patarimų: ką daryti, kaip gyventi, kaip reaguoti. Jei žmogui yra liūdna, mes sakome: „neliūdėk, viskas bus gerai...“. Taip galime gyvenime, tačiau tai netinkama Vaikų linijoje. Raginimas neliūdėti nėra pats geriausias būdas sumažinti liūdesį. Todėl svarbiausias dalykas čia – aktyvus klausymasis. Visas dėmesys turi būti skirtas pašnekovui. Skambinantysis pasakoja viską, kas yra svarbu, o kitame laido gale savanoris bando jį suprasti. Svarbu mokėti klausyti, klausti, reaguoti, bandyti suprasti, kas vyksta ir kodėl. Kartais galime ir patarti, pvz. kaip saugiau jaustis internete, kaip elgtis jeigu tyčiojasi kažkas iš tavęs socialiniame tinkle arba pasiūlyti galimybę skambutį nukreipti į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.
 
Tai turi būti pokalbis, tačiau apie sunkumus pasakoja tik viena pusė. „O man irgi... aš taip pat“ –  to nereikia. 
 
Taigi tokios pamokos ir buvo mano savanorystės startas.  
 
Galima sakyti, kad Jaunimo linija jus paruošė psichologijos mokslams? 
 
Galima sakyti, taip. Nors aš jau nuo kokios dešimtos klasės žinojau, kad stosiu į psichologiją. Be Jaunimo linijos dar lankiau psichologijos būrelį. Tačiau savanorystė, manau, labai paveikė mano tolimesnį gyvenimą. Aš ir dabar vis nerimstu ir man nuolatos norisi užsiimti kokia nors veikla, kurią matau prasminga. Visuomeninės veiklos ir šiandien mano gyvenime daug: dalyvauju Europos psichologų asociacijų federacijos veikloje, taip pat Lietuvos psichologų sąjungoje. Taigi tęsinys yra. 
 
 
Tai ir toliau savanoriaujate... 
 
Nežinau ar čia tą galima vadinti savanoriavimu, gal tai daugiau visuomeninė veikla, bet teisybė ta, kad vis niežti nagai ką nors daryti, ką matau prasminga, nors niekas to neliepia daryti. Savanorystės patirtį turėjusius žmones mūsų visuomenėje lengviau atpažinti. Tai paprastai žmonės, kurie lengvai imasi iniciatyvos, naujų darbų, nebijo atsakomybės. 
 
O kaip jums sekasi pritraukti savanorius į Vaikų liniją?  
 
Susidaro toks įspūdis, kad savanorystė stipriai keičiasi. Nuo 1997 metų dirbu Vaikų linijoje ir matau, kad darosi vis sudėtingiau pakviesti žmones ilgalaikei savanorystei. Juk mes ieškome žmonių ne vienai dienai, ieškome žmonių, kurie galėtų įsipareigoti keletui metų. 
 
Kodėl darosi sunkiau? Sunku pasakyti. Gal daugėja galimybių dalyvauti kitose veiklose, o gal žmonės nelinkę ilgalaikiams įsipareigojimams? Turiu daugiau klausimų, nei atsakymų. Nors šio rudens rezultatai mus labai maloniai nustebino – jau suformavome dvi grupes savanorių ir jau renkame dar vieną. Pastebime, kad ateina vyresni žmonės nei anksčiau. 
 
Kaip atrodo pasiruošimas savanorystei Vaikų linijoje? 
 
Mokytis reikia apie pusę metų. Vieną - du kartus per savaitę vyksta užsiėmimai su grupe žmonių, pasiryžusių tapti savanoriais. Pradžioje grupė yra didesnė, vėliau ji mažėja. Dalis žmonių atkrenta: vieni supranta, kad tai ne jiems, kitiems kartais mes turime patarti ieškoti kitos veiklos. Tačiau tie kurie pereina visus etapus, pradeda dirbti ir teikti emocinę paramą telefonu bei internetu. 
 
Kiek savanorių turite iš viso? 
 
Šiuo metu Vaikų linijoje dirba apie 100 savanorių. Vaikų linijoje gali savanoriauti visi nuo 18 metų, svarbiausia noras, galimybės ir tam tikros savybės. Viršutinės amžiaus ribos nėra.
 
Tai niekaip neatlyginamas darbas? 
 
Tai labai rimtas darbas su labai rimtu atlyginimu, tik atlyginimas šiuo atveju yra prasmės jausmas, žinios ir įgūdžiai, o ne pinigai. Šio darbo negalima daryti atmestinai. 
 
Tačiau turi būti ir pasitenkinimas nuo šios veiklos? 
 
Manau, kad tai labai naudinga patirtis patiems savanoriams, kurie gauna žinių reikalingų kasdieniniame gyvenime ir patirties bendraujant su savo vaikais.
 
Iš principo savanorystė yra susijusi su gera žmonių savijauta. Pasaulio sveikatos organizacijos psichikos sveikatos apibrėžime yra nurodyta, kad gera psichikos sveikata yra ne tik geros savijautos būsena ir gebėjimas įveikti sunkumus gyvenime, bet taip pat prisidėjimas prie savo bendruomenės gerovės.
 
O kokie yra įsipareigojimai baigus mokslus Vaikų linijoje? 
 
Savanoriai pasirašo susitarimą, kad baigę kursus, darbuosis apie 300 valandų. Normaliu ritmu, tai du metai darbo. Mes investuojame į savanorius, tačiau, žinoma, visko būna: žmonės išvažiuoja, jiems gimsta vaikai, keičiasi gyvenimai. Bet tai, ką jie išmoksta ir išsineša vėliau sėkmingai  galima taikyti bendraujant su savo vaikais.  
 
Ar daug žmonių nubyra per visus šiuos filtrus? 
 
„Nubyrėjimo“ yra visuose lygiuose. Dalis atkrenta per atranką, jau tada matosi, kiek rimtas yra nusiteikimas, ar žmogus yra pasiruošęs. Tačiau jei jau žmonės sėkmingai baigia kursus, tai tada paprasta sėkmingai darbuojasi. Turim labai šaunių savanorių, kurių įsipareigojimai seniai įvykdyti, o jie savanoriauja toliau. Labai džiugina tokie žmonės, kurie daug širdies ir laiko skiria Vaikų linijai. 
 
Ar nepaprasčiau Vaikų linijai būtų tiesiog samdyti profesionalius psichologus? 
 
Sunku komentuoti dėl paprastumo. Vaikų linijos daugelyje šalių remiasi savanoriais. Jei Vaikų linijoje dirbtų tik apmokami konsultantai, ji jau daug kartų būtų sustabdžiusi savo veiklą. Per septyniolika gyvenimo metų yra buvę daugybė nulinių dienų, nulinių mėnesių, kuomet būtume turėję sustabdyti veiklą. Bet svarbiausias dalykas, manau, yra tai, kad savanoriai savyje atsineša tokią ugnelę ir nuoširdumą, kurį vaikai puikiai jaučia ir tai turbūt padeda užsitarnauti jų pasitikėjimą.