Naujienos

Andrius Slavuckis: “Niekada nebūsi pakankamai sotus ar pakankamai laimingas, kad padėtum kitam... “

2014 10 08
Andrius Slavuckis: “Niekada nebūsi pakankamai sotus ar pakankamai laimingas, kad padėtum kitam... “

„Gydytojai be sienų“ (Médecins Sans Frontières, toliau - MSF) - tai tarptautinė, nepriklausoma, humanitarinė medikų organizacija teikianti skubią pagalbą šalims, kurios atsidūrė krizėje. MSF dirba ten, kur vyksta kariniai konfliktai, gamtinės katastrofos, epidemijos, žodžiu, ten, kur būtina skubi medicininė pagalba. “MSF vienija ne tik gydytojus. Mes turime architektų, kurie prireikus gali suprojektuoti ligoninę, taip pat dirba statybininkai, logistai, IT specialistai, finansininkai. Tai iš tiesų labai didelė mašina, kurioje gydytojai sudaro tik ketvirtadalį personalo” – sako MSF savanoriaujantis Andrius Slavuckis.  

Andriau, kaip tu atsiradai organizacijoje? 
 
Baigiau archeologiją Vilniaus universitete, tęsiau mokslus Suomijoje, tačiau pakeliui supratau, kad nesu azartiškas archeologas. Todėl pradėjau savęs ieškoti. Suradau mokyklą Prancūzijoje, kuri rengia logistus humanitarinėms organizacijoms.
 
Kelrode žvaigžde tau tapo tėtis (Andrejus Slavuckij daug metų dirbo MSF gydytoju pačiuose karščiausiuose pasaulio taškuose)?
  
Besimokydamas buvau užsibrėžęs tikslą jokiais būdais nesidarbinti MSF. Mano tėtis toje organizacijoje buvo labai vertinamas. Nenorėjau dviprasmybių, nenorėjau būti proteguojamas. Vis tik, baigęs mokyklą,  gavau pasiūlymą išvažiuoti su MSF, tiesa ne su šveicarais, kur dirbo tėvas, o su belgais. 
 
Pirma misija buvo Haityje. Po žemės drebėjimo ten siautėjo choleros epidemija. Tačiau aš važiavau jau po visko – uždarinėti vieno choleros gydymo centro. 
 
O vėliau? 
 
Po Haičio ilgiau nei du metus buvau Pietų Afrikoje. Ten atidarinėjome projektą, kurio tikslas mažinti AIDS ir ŽIV protrūkį regione. Projektas turėjo labai svarų teorinį pagrindą, kurį reikėjo įgyvendinti praktiškai. Tai buvo labai naujoviškas projektas: aiškinomės žmones (ŽIV nešiotojus), gydėme juos specialiais vaistais, stebėjome. Atvažiavome į plyną lauką ir pradėjome nuo nulio, o po dviejų metų, kai man reikėjo išvykti, MSF projekte Pietų Afrikoje jau buvo įdarbinta 80 žmonių, buvo vykdoma gausybė įvairių programų. 
 
Po Pietų Afrikos 2013 metais važiavau į Libiją. Tai buvo laikas, kai MSF buvo išmesta iš šalies, nes išplatino pranešimą, kad revoliucinės pajėgos šalyje dalyvavo žmonių kankinimuose. Ten pradėjome naują projektą, kuris neįvyko, nes prasidėjo neramumai. 2014 metais MSF buvo evakuoti iš Libijos. Ta šalis labai sunki darbui. 
 
Bet lengvose šalyse MSF nedirba. Kaip ir Sudane? 
 
Vėliau buvo Džuba (Pietų Sudanas). Ten dirbau pabėgėlių stovykloje esančioje ligoninėje. Buvau jos vadovas. Šalia turėjome ir choleros gydymo centrą. Darbas buvo labai intensyvus, su didelėm saugumo problemom. 
 
Kaip 31 metų vaikinui turi daug įspūdžių... 
 
Taip, bet tie įspūdžiai turi savo kainą. Didžiąją laiko dalį esu toli nuo savo šeimos. Nėra jokio pastovumo ir, žinai, tas nuolatinis kančios matymas... Tai daro poveikį. 
 
Nepaisant to esi savanoris? 
 
Taip. Aš pats pasirinkau tokį gyvenimo būdą. Tačiau tai profesionali savanorystė – mums moka pinigus. Jie nedideli, tačiau jų užtenka pragyvenimui. Atlyginimas su patirtimi didėja, tačiau dirbdamas šioje organizacijoje turtų niekada nesukaupsi. Už mus niekas nemoka jokių mokesčių, mums nesikaupia pensija. Viskas vyksta tik čia ir dabar. MSF tai organizacija, kuri pinigus leidžia pagal paskirtį. Todėl jokios prabangos. 
 
 
O yra panašių darbų su dideliais atlyginimais? 
 
Taip, jau yra aukštųjų mokyklų, kurios ruošia savanorystei. Pagalba tampa profesionaliu pomėgiu, o kažkam - puikiu verslu. Žinau daug organizacijų, kurios moka labai didelius pinigus už tokį darbą. Ten dirba nuotykių ieškotojai, kuriems patinka gerai leisti laiką karštuose taškuose. Ir tikrai yra labai nedaug organizacijų, kurios išleidžia pinigus pagal paskirtį. MSF yra viena iš jų.
 
Kokios organizacijos tau atrodo patikimos? 
 
Aukočiau ir dirbčiau Raudonajam Kryžiui ir International Refugee Council, WWF (World Wide Fund) ir Green Peace. Kiekvieno žmogaus reikalas išsiaiškinti, ar organizacija kuriai jis aukoja yra patikima. Kokia darbo metodika ir kokia etika vadovaujasi organizacija, iš kur gauna pinigus ir kaip juos išleidžia. Jei organizacija yra karštame taške, dar nieko gero apie ją nesako.
 
Haityje, Port-au-Prince mieste po žemės drebėjimo vienu metu dirbo apie 2000 įvairių organizacijų, bet nebuvo jokio įdirbio. Užsieniečiai nuomojosi prabangiausias vilas, leido laiką ir pinigus (žmonių suaukotus) prabangiausiuose baruose, tačiau ten, kur vyko darbas, jų nebuvo. 
 
Kas išlaiko MSF? 
 
Dažniausiai privatūs fondai ir žmonės. Nuo 87 iki 90 procentų lėšų gauname iš privačių donorų. Dar yra lėšos iš institucijų ES ir Amerikoje, tačiau su tais pinigais labai daug biurokratijos, atsakomybės ir priklausomybės. 
 
O dabar tavęs laukia Ebolos epidemija Siera Leonėje? 
 
Sureaguota buvo labai vėlai, Ebola šiandien Vakarų Afrikoje yra nekontroliuojama... 
 
Kokios saugumo priemonė yra garantuotos? 
 
MSF teikia labai daug dėmesio asmens ir kolektyvinės apsaugos klausimams. Yra labai daug taisyklių, kaip reikia elgtis Ebolos centre. Centras padalintas į zonas: didelės rizikos, mažos rizikos zona, tad kiekvienoje zonoje reikia atitinkamai elgtis. 
 
Ar galėjai nevažiuoti į Ebolą
 
Galėjau, bet negalėčiau atsisakyti kas kartą. MSF visada klausia, bando atsižvelgti į norus, juk tai savanoriškas darbas. 
 
Bet žinai, kažkas pasakys: „bepigu daryti kažką gero ten...“? 
 
Jei būčiau nusprendęs likti Lietuvoje, būčiau pasirinkęs panašų darbą. Manau, kur bedirbtum, tikslas - tas pats. Juk pasaulyje viskas susiję. 
 
Ką tu manai apie posakį: „mes dar neužtektinai saugūs ir sotūs, kad galėtumėm padėti kitiems“...? 
 
Man atrodo geriausias yra tas darbas, kurį mes darome būdami ne geriausioje pozicijoje. Pavyzdžiui, pasidalinti pinigais, kai jų neturi, yra didesnis gėris, nei duoti šimtą litų, kai turi labai daug. Tas pats su laiku, jei mes sustojame tada, kai skubame, yra daugiau, nei tada, kai neturime ką veikti. Niekada nebūsi pakankamai sotus ar pakankamai laimingas, kad padėtum kitam... 
 
Lietuva yra rojus žemėje. Tereikia sustoti ir apsidairyti. Mes neturime žemės drebėjimų, cunamių, mirtinų virusų, esame geriausioje klimato zonoje ir palyginus puikioje ekonominėje padėtyje. Turime padėti kitiems. Pasaulyje yra tiek šalių, kurias nustekeno vakarų pasaulis, kur siaubingas klimatas, kur niekas neauga. Mes turime joms padėti.