Naujienos

Marc Antoine Bechetoille: „Žodis „tarnystė“ man labiau tinka“

2014 10 08
Marc Antoine Bechetoille: „Žodis „tarnystė“ man labiau tinka“
„Negalima kalėjimo vertinti tik neigiamai - daug žmonių ten randa laiko apmąstyti savo gyvenimą. Kitus, žinoma, ta sistema pažemina: nuolatinis triukšmas, sudėtingi žmonių santykiai ir blusos pergrūstose kamerose tampa papildoma bausme“ - sako dominikonų kunigas Marc Antoine Bechetoille. 

Jis du kartus per savaitę susitinka su Lukiškių tardymo izoliatoriuje teismo nuosprendžių laukiančiais žmonėmis. Prieš atvykdamas į mūsų šalį Marc Antoine dvejus metus tarnavo kalėjime šalia Paryžiaus. Tad jis gali lyginti ne tik kalinčių žmonių gyvenimo sąlygas, nuotaikas, bet ir dvasingumo lygį. 

„Net ir ten, kur nepakliūna dienos šviesa, kur nesuskaičiuojama galybė užraktų, patikrų ir metalinių grotų, Jėzus ateina be leidimų. Jis eina tiesiai ir jo niekas nestabdo“ - sako Marc Antoine. 
 
Žodis tarnystė man labiau tinka. Mes, vienuoliai, padėdami artimam savo tarnaujame Dievui. Turime aiškų galutinį tikslą - nešti šviesą žmonėms, kuriems jos labiausiai reikia. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus, kuriam tarnaujame, yra tik pretekstas. 
 
Ar visada jaučiate esąs reikalingas tiems žmonėms? 
 
Žmonėms, kurie yra Lukiškių tardymo izoliatoriuje, reikia paguodos, bendravimo, dvasinio vedimo. Aš jiems nešu žinią, kad Dievas visada šalia, kad jis niekada neapleidžia ir jis visada laukia, klauso, girdi, veda. Šiuo atveju ne aš čia svarbus. 
 
Daugeliui kalėjimas yra balta dėmė miesto žemėlapyje ir ten esantys žmonės iš tiesų niekam nėra įdomūs - jie juk nusikaltėliai. 
 
Galvojama, kad nusikaltėlį būtina izoliuoti nuo visuomenės, įkišant jį į kalėjimą. Akivaizdu, kad to neužtenka. Taip, jie yra nusikaltę, tačiau vis tiek jie yra žmonės, tokie pat kaip ir mes. Jiems reikia pagalbos.  
 
Kokiu principu vyksta jūsų susitikimai? 
 
Į Lukiškes ateinu pirmadieniais nuo pietų, o ketvirtadieniais būnu visą dieną. Žmonės rašo, kad jie nori su manimi susitikti. Vieniems skiriu daug laiko, kiti užsuka tik maldaknygę ar rožinį paimti. Kartais susitinkame vos kartą ir tampa aišku, kad daugiau susitikimų nebus. Tačiau yra ir tokių žmonių, su kuriais matomės kiekvieną savaitę. Kalbamės apie Šventą raštą. 
 
Matau, kaip jie keičiasi, kaip keičiasi jų vertybių sistema. Jie pradeda suprasti, kas jų gyvenime yra svarbiausia. Ir visada svarbiausia yra šeima, kuri lieka net ir po didžiosios gyvenimo griūties. 
 
Tai ir yra jūsų tikslas? 
 
Tikslas - kalbėti su žmogumi tiesoje. 
 
 
Ar skiriasi pokalbių temos Lietuvoje ir Prancūzijoje? 
 
Ta prasme skirtumas tarp Lietuvos ir Prancūzijos didžiulis. Jūs apie Dievą ir tikėjimą kalbate daug laisviau. Ten pokalbiai labiau kasdieniški. Prancūzijoje religija yra atskirta nuo valstybės. Tikėjimas ten labai privatus dalykas. 
 
Kaip vertinate kalinių religinį raštingumą?
 
Kartą man teko žmogui pranešti, kad Jėzus ne tik mirė, bet ir prisikėlė. Tai įvyko Prancūzijoje. Dažnai tenka vesti minimalų katekizmą, pasakoti, kas yra Kalėdos ir kas yra Velykos. 
 
Vis dažniau pastebiu, kad žmonės skaito psichologijos knygas. Tos juos moko atpažinti savo jausmus, kovoti su pykčiu, pavydu, neapykanta. 
 
Šiuolaikinė visuomenė dalijasi į dvi dalis - vieni kreipiasi pagalbos į psichologus, kiti ieško dvasinės pagalbos, o kaip kalėjime? 
 
Labai gerbiu psichologų darbą, semiuosi iš jų patirties. Tačiau dažnai kaliniai prisipažįsta, kad jiems sunku pasitikėti psichologais, juk tai yra kalėjimo administracija. Bendraudami su psichologais jie jaučiasi stebimi, nuolatos svarsto, ką gali jiems patikėti. Tačiau iš tiesų tie, kurie ateina pas mane, lankosi ir pas psichologus. Tie, kurie ieško pagalbos, ieško jos visur.
 
Ar žinote savo pašnekovų padarytus nusikaltimus? 
 
Nežinau ir niekada neklausiu. Nesakyti yra jų teisė, nors kartais jie patys nori pasakoti. 
 
Kas tai per kaliniai? 
 
Aš einu pas laukiančius teismo. Kun. Arūnas Pleškaitis lanko tuos, kurie nuteisti iki gyvos galvos. 
 
Ar kalėjime žmonės stipriai kitokie? 
 
Vis tik kalėjime nėra reprezentatyviausias visuomenės sluoksnis. Tie, kurie ateina pas mane, tai nėra tie žmonės, kuriuos gyvenimas labai myli. 
 
Ką jūs darote, kai grįžtate iš kalėjimo? 
 
Einu į mišias. 
 
Kaip vertinate mūsų kalinių sąlygas palyginus su tuo, ką matėte Prancūzijoje? 
 
Lukiškėse kaliniai dažnai skundžiasi pasimatymais per stiklą ir nuolatiniu triukšmu. Kai jie ateina į koplyčią, nustemba, kad ten taip tylu. 
 
Žinoma, keturiese 8 kvadratinių metrų kambaryje... tai daug ką pasako. Tačiau Paryžiuje taip pat visi dalinasi vienu tualetu, kuris yra kameroje ir ten taip pat tik šaltas vanduo ir jokio dušo. Ir dėl maisto kaliniai Prancūzijoje taip pat dažnai skundžiasi. 
 
Kokias savybes turi turėti kunigas, tarnaujantis kalėjime? 
 
Turbūt reikia mėgti nuotykius. Ten juk susirenka ne patys padoriausi žmonės. Kartais jie meluoja, kartais manipuliuoja... Bet atsitinka ten ir tiesos akimirkų. Dėl tų akimirkų verta stengtis. Jos atnaujina širdį. Tai yra labai stipru. 
 
Reguliariai kalbėjausi su vienu žmogumi. Jis buvo kalėjime, po to išėjo į laisvę ir vėl sugrįžo į kalėjimą... Vieno pokalbio metu jis man pasakė: „pirmą kartą gyvenime manęs kažkas klauso.“ Tie žodžiai kaip gėlės ant kančios kelio... 
 
O kartais meldžiamės koplyčioje ir lyg viskas normalu, bet staiga ateina suvokimas, kad kažkas atsitiko. Kad kažkas labai svarbaus įvyko.