Naujienos

Šlove ir dėmesiu Rusijoje lepinti aktoriai nenori su ja tapatintis

2014 06 19
Aktoriai Severija Janušauskaitė, Giedrius Savickas ir Vidas Bareikis priklauso kartai, kuri gali kalbėti ir lyginti gyvenimą tada (okupacijos metais) ir dabar (Europos Sąjungoje). Taip pat šie talentingi žmonės Rusiją pažįsta ne iš nuogirdų ar knygų. 
 
Aktorė Severija Janušauskaitė tik ką prestižiniame Rusijos kino festivalyje atsiėmė geriausios aktorės apdovanojimą (ji suvaidino pagrindinį vaidmenį Annos Melikiyan filme „Žvaigždė“). Šlovė Rusijoje ją aplankė tiesiogine ta žodžio prasme.
 
Po neaprėpiamą Rusijos kraštą daug keliavo ir Giedrius Savickas. Oskaro Koršunovo spektakliai „Dugne“, „Vasarvidžio nakties sapnas“ nuolatos kviečiami į festivalius ne tik Maskvoje, Sankt Peterburge, bet ir šalies gilumoje.
 
Vidas Bareikis dvejus metus studijavo režisūrą legendiniame kino universitete (VGIK‘e), Maskvoje. Ten kur aktoriai, kitaip nei Lietuvoje - nėra klounai. „Rusijoje teatro ir kino žmonės yra gerbiami ir aukštinami. Visi ten supranta, kokia svarbi yra kultūra“ – sako Vidas Bareikis. Ir tuoj pat paaiškina, kad kurti ten jis neketina. Kodėl  dėmesio, šlovės, pagarbos Rusijoje lepinti jauni aktoriai visiškai nenori su ja tapatintis.
 
Severija Janušauskaitė
 
 
Daug filmavaisi Rusijoje. Pagrindiniai vaidmenys, pagarba, geri honorarai - visa tai esi patyrusi ten... O dabar, kai vyksta susipriešinimas, kaip jautiesi, ką mąstai?
 
To, kas vyksta šiuo metu Ukrainoje, nepateisina nei vienas mano kolega rusas. Mums sunku net įsivaizduoti, kaip jie jaučiasi: beteisiai, bebalsiai savo žemėje. Jie mato neteisybę, korupciją, mato, kaip viską valdo mafija ir nieko negali padaryti.
 
Aš skaitau savo draugų ir kolegų „post‘us“ facebooke, įvykiai Ukrainoje jiems yra tragedija. Jie jaučia didžiulę kaltę. O ką daryti mąstančiam žmogui, kurio šaliai vadovauja toks žmogus, kuriuo negalima pasitikėti. Jie tik ir kalba, kad reikia valdžią nuversti, nuolatos dalyvauja mitinguose. Aš gerbiu teatro atsiribojimą nuo Rusijos, tuo pačiu matau kokie esame rusofobai ir tai mane gąsdina.
 
Rusijoje karjeros prasme tau labai sekėsi. Ar nori ten sugrįžti?
 
Kai pagalvoju, kad pasiilgau Maskvos, suprantu, kad pasiilgau labai konkrečių žmonių, labai konkrečių namų. Bet ne tos siaubingos šalies. 
 
Kai atvažiavau į Maskvą pirmą kartą, mane ištiko šokas, supratau, kad esu absoliuti europietė ir Maskva yra per daug toli nuo manęs.
 
Šiandien aukšta Rusijos moralė ir vertybės yra priešpastatomi Europos „ištvirkimui“. Tokiu būdu bandoma skaldyti ir mūsų visuomenę, ką apie tai mąstai?
 
Jei norite kalbėti apie Conchita Wurst, tai man yra dar vienas cirkas. Rusija dabar šį laimėjimą eskaluoja. Tai puikus būdas pademonstruoti kur link nusirito Europa. O kur ritasi pasaulis? Dainos konkursas yra tapęs cirku: svarbi barzda, suknelė ir seksualinė orientacija. Daina jau seniai niekam nebesvarbi ir šį kartą ji buvo prasta. Džiugu tik, kad atsiranda šalių, kurios nusprendžia tame cirke nedalyvauti. Linkiu kitais metais ir Lietuvai išlikti oria.  
 
Man iš tiesų dėliojasi „puzlas“: va toks nugalėtojas, va toks karas, va ir jaunas talentingas žmogus vos gavęs Oskarą nusižudo (36 metų kino režisierius Malik Bendjelloul, gavęs Oskarą už filmą „Searching for Sugarman“). Ir viskas vyksta ne veltui. Tai jau ne Kalantos istorija, tai tiesiog beprasmė savidestrukcija. Kažkas pasakys - „iš nuobodulio“, kitas tars - „iš persivalgymo“. O man atrodo, kad nusivylimas ateina iš nepagarbos vienas kitam. Negerbiame kitokių, niekiname kitaip mąstančius, kitaip atrodančius, kitaip gyvenančius. Ir dar išmokome pasmerkti ir nurašyti nekaltus, be jokio teismo.
 
Man labai keista, kad kuo atviresnis darosi pasaulis, tuo siauresnis tampa mūsų mąstymas. Seniai jau turėjome išmokti priimti vieni kitus, bet užbuksavom ir buksuojam toliau. Arba dar blogiau - blaškomės tarp kraštutinumų. Aš pavyzdžiui manau, kad daina nugalėjusi Eurovizijoje yra bloga, tada mane tuoj pat kažkas apšaukia homofobe. Nors taip nėra, aš priimu LGBT visuomenę, aš gerbiu kitos orientacijos žmones, manau, kad jie estetai, gurmanai ir puikūs menininkai. Visuose miestuose būtinai apsilankau gėjų rajonuose, nes ten geriausios parduotuvės ir geriausi restoranai, ir viskas ten vyksta labai natūraliai. O pas mus kraštutinumai.
 
Tu būk ir aš esu. Manau taip reikia gyventi. O kam dar aiškintis kažką?
 
Na panašu, kad mūsų šalyje LGBT tema dar galima garsiai šaukti. Tuo naudojasi politikai.  
 
Mes kaip viduramžiais gyvename. Pas mus yra karalius ir yra tie kvailiai, kurie bėga iš paskos ir skambina varpeliais. Nebrandžiai visuomenei reikia pajacų. Ir kuo daugiau tokių pajacų, kuo aukštesnes pozicijas jie užima tuo nebrandesnė visuomenė yra. Šiandien mes atsidūrėme tarp garsių pajacų ir tylių savižudžių.
 
Kaip tu jautiesi Europoje?
 
Nepaisant to, kad esu pasaulio žmogus, esu lietuvė. Myliu savo tėvus, kilmę, žmones, man patinka lietuviška melancholija, patinka mūsų lietus...
 
O jei prasidėtų karas, liktum ar bėgtum?
 
Nežinau, kaip būtų. Turiu sūnų, todėl pati sau nepriklausau ir jau niekada nepriklausysiu. Bet kuriuo atveju, darysiu viską, kad apsaugočiau jį.  
 
O kaip gali apibūdinti jaunąją kartą? Kokie žmonės ateina?
 
Vaizdu dabar visi save įprasmina, todėl turinio norėčiau palinkėti.
 
Severija, kaip tu apibūdintum visuomenę, kuri tave supa šiandien?
 
Atmosfera, kurioje gyvenu yra destruktyvi. Tas beprotiškas greitis ir B kategorijos siaubo filmams būdingas keistas ūžesys aplinkui veda žmones iš proto. Akivaizdi savęs susinaikinimo programa įjungta aplinkui, tačiau tai jau pasekmė.
 
Aš stengiuosi nuo viso to pasislėpti, todėl renkuosi senienas. Senus daiktus, senus filmus, seną muziką, seną gyvenimo ritmą. Ir pati aš esu labai senamadiška, tik išmokau prisitaikyti.
 
Mane žavi kuklumas, drovumas. Šios sąvokos mūsų pasaulyje jau baigia ištirpti, tačiau man labai norisi už jų laikytis. Šiandien renkuosi tuos, kurie tyliai sau sėdi kampe, bet prireikus viską gali, o ne tuos, kurie garsiai šaukia mojuodami rankomis, tačiau tik tiek temoka. Man sako, kad reikia būti veržliam šiuolaikiniame pasaulyje. O kur veržtis?
 
Kaip matai Lietuvą po 15 metų?
 
Norėčiau, kad pas mus būtų kaip Skandinavijoje. Tik ką sugrįžau iš Estijos, akivaizdu, kad jie mus aplenkė. Daugelis dalykų ten jau yra savaime aiškūs. Jie ten nebesiaiškina, ką gerbti, ko negerbti, už ką gerbti, o gal niekada ir nesiaiškino.
 
Čia gi mes vis dar norime daug teisių, bet patys nesame laisvi. Taip atsiranda agresija. Žmonės yra provokuojami, kiršinami, visuomenė skaldoma ir tai yra daroma sąmoningai, piktybiškai. O svarbiausia, kad mes pasiduodame tam kiršinimui, kartais atrodo, kad mums tai patinka. Kam to reikia? Juk tai pavojinga. Toks negatyvas negali vesti į priekį. Šiaip manyčiau, kad būtų sveika visiems atsiriboti nuo to negatyvaus triukšmo ir išeiti į mišką. O tada su švaria galva ir šviesiom mintim kartu pradėti kurti ateitį ne žodžiais, o veiksmais.
 
Dabar Ukrainos atveju ir visais kitais yra tik garsiai rėkiama. Ir garsiausiai šaukia tie, kurie yra saugūs už savo ekranų. Kokius „postus“ jie rašo savo paskyrose, kokie drąsūs jie yra. Tačiau nei vienas iš jų nenuvažiavo į Ukrainą. Važiavo tie, kurie garsiai apie tai neskelbė.
 
Todėl linkiu visiems gyventi savo gyvenimą: mylėti savo artimus žmones, rūpintis vaikais ir tėvais. Ir tada tikrai nebeliks laiko tuščiom provokacijom.
 
Vidas Bareikis
 
 
Ar tave asmeniškai liečia, naujienos iš Ukrainos? 
 
Kai viskas prasidėjo Ukrainoje, aš nenustebau. Mano mokslai Maskvoje man tapo tokia buvusios sovietų sąjungos retrospektyva. Mūsų kurse buvo studentai iš Armėnijos, Gruzijos, Kirgizijos, Moldovos, Rusijos ir buvo ukrainietė. Ir kai su ja kalbėjau apie galimybes kurti Lietuvoje, ji nenustojo stebėtis, kaip toli mes jau nuėjome. Mes jiems kaip siekiamybė, kaip svajonė. Iš savo kursiokės pasakojimų supratau, kad Ukraina išgyvena dar gilų sovietmetį su giliom korupcijos tradicijom su baisiausiais klanais. Juk turėjo visam tam ateiti galas. 
 
Todėl man patinka mūsų Prezidentės reakcija: Juk tai, kas vyksta ten yra labai rimta. Gerai, kad į Lietuvą atvyksta NATO kariai, kad vyksta mokymai, kad oro erdvė yra rimtai kontroliuojama. Agresorius yra labai arti ir mes net įtarti negalime, kas dedasi jo galvoje.
 
Rusija tavęs neužbūrė? 
 
Žinoma, vien metro važiuojant „iz stanciji Dostojevskava na stanciju Čechova, s peresadkoj v Puškinskoj“. Visi tie vardai juk ne šiaip vardai. Ir viskas ten ne šiaip. Visada savo draugams sakau - jei norite suprasti, kas yra Rusija, paimkite Europos žemėlapį ir pažiūrėkite, kiek vietos ji užima. Ir tada galima bus nebekelti klausimo, kodėl tai yra tokia klaiki imperija. Kodėl rusai savo kalba nori ir Egipte kalbėti. Pažiūri ir viskas aišku.
 
Kai studijavai Maskvoje, tikiu kad atsirado ypatingų pažinčių ir galimybių dirbti ten?
 
Taip, ten net norėjau statyti A. Camiu pjesę „Teisieji“ (apie rusų revoliucionierius, kurie norėjo nuversti carą, kad Rusija būtų laisva nuo tironijos). Dabar man net plaukai šiaušiasi, pagalvojus, kad tokią medžiagą išsirinkau dar prieš kelis metus.
 
Žinoma, baigus mokslus, galvojau tęsti darbus ten. Bet dabar šioje situacijoje savęs klausiu, kodėl būdamas lietuvis aš turiu važiuoti ten ir kurti jiems? Kodėl turiu dalintis savo nuoširdžia kūrybą? 
 
Jauti, kad esi lietuvis ir priklausai čia?
 
Mes kalbam su sūnumi Adu ir jis manęs klausia: „Ar visur taip lyja, kaip Lietuvoje?“. O po to klausia: „O gal yra šalių, kur nėra tokių šaltų žiemų?“. O kartą mes žiemą nukeliavome į Tenerifę ir jis manęs vėl klausia: „Kodėl mes gyvename Lietuvoje, jei čia taip šilta?“. Ir aš su juo kalbu apie tai, kokia svarbi yra Tėvynė, šalis, kurioje tu gimei, šalis kurioje yra tavo šeima, draugai. Ir galbūt jiems esi labai reikalingas, ir gal kažkas tik už tavęs ir laikosi. Viskas priklauso nuo šeimos. Nuo tėvų pokalbio su vaikais.
 
O koks tu esi tėvas, kaip auklėji savo sūnų?
 
Tik grįžę iš Maskvos, leidome Adą į valstybinį darželį. Palikdavom jį ten, jis verkė, paimdavom, jis verkė. Pradžioje atrodė, gal tai yra normalu, kad vaikas verkia darželyje. Juk visi vaikai verkia. Po to kažkaip išgirdome auklės žodžius, kad jų darželyje vaikai patys visas situacijas aiškinasi ir sprendžia. Žinoma, tada skubiai suradome jam privatų darželį ir ten jau nebūna jokių ašarų. 
 
Manau, tėvai turi aktyviai dalyvauti savo vaikų gyvenime. Principas toks: būti šalia ir rodyti pavyzdį. Dažnai tėvai skundžiasi, kad jų vaikai sulindę į kompiuterį, bet tokį kelią pasirenka patys tėvai, jiems taip patogiau. Įjungi kompiuterį ir ramu. Koks nors japonas man pasakytų: „tegu vaikas daro, ką jis nori“. Tik aš žinau, jei mano vaikas darytų ką nori, jis kompiuterinius žaidimus žaistų iki apsivėmimo, po to išsivemtų, pamiegotų ir atsibudęs vėl žaistų.
 
Aš suprantu, kad tik vaiką leisti į kokį nors sportą neužtenka, reikia ir pačiam sportuoti. Matau, kad jam tai daro įspūdį. Mes kartu einam. Žinoma, jei aš nusipirkčiau 5 skardines alaus ir sakyčiau vaikui: „eime valgyti sūrio ir žiūrėti kašio“ - būtų kitaip.
 
O kaip tu reaguoji į žinias apie Norvegijoje masiškai atiminėjamus vaikus?
 
Taip buvo net sugalvotas terminas „Juvenalinė justicija“ ir jai net apibrėžimas sukurtas: vaikų atiminėjimas iš normalių šeimų. Bet tai vėl bobučių lygmens paskalos. Tik ką grįžom iš Norvegijos. Girdėjau, kad ten tikrai vaikai paimami iš šeimų. Tačiau ten tiek niuansų. Ten tiek visko turi nutikti, kad tuos vaikus iš šeimos atimtų. O pas mus juk pagal visas babučių taisykles viskas supaprastinama: „vaiko dantys sugedo, tai valstybė jį atėmė ir atidavė pederastams“. Ir viskas, ir niekas nebenori nieko aiškintis, domėtis. O juk, jei pradedi mąstyti, kyla daug klausimų, į kuriuos atsakius paveikslėlis kardinaliai pasikeičia, tik štai lengviausia numesti garsią frazę ir tuo pabaigti diskusiją.  
 
Didžiausia problema yra ta, kad žmonės, nesukaupę minimalios informacijos, paskalų lygmenyje skleidžia „savo“ nuomonę. „Na ką, pasiruošęs kariauti?“ – tokį klausimą girdžiu dažnai. Ir ta frazė tampa sniego gniūžte, kuri ritasi nuo kalno. Puikus pavyzdys to, apie ką kalbu, buvo režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Niekas to spektaklio net matęs nebuvo, tik kažkas išgirdo tris žodžius: šūdai, mėto, Kristus. Ir prasidėjo: „Kristų mėto į šūdus, šūdus mėto į Kristų“, o tai, kad tame spektaklyje nebuvo jokių šūdų, dabar niekas net neprisimena.
 
Neapykanta šiandien tampa labai įprastu reiškiniu ir dabar jau nereikia ypatingos priežasties, kad ji būtų pateisinta?
 
Ir baisiausia tai, kad tai nėra tik mūsų tautos bruožas. Per MTV yra laida jaunimui, dabar labai populiari, laidos esmė tokia: jaunas vaikinas papasakoja istoriją, kaip mokykloje iš jo tyčiojosi kitas vaikinas, tada laidos kūrybinė grupė pasamdo profesionalų kovotoją suranda skriaudėją ir prasideda jų dvikova. Žinoma, skriaudikas būna nukaunamas, tas, kuris kentė patyčias triumfuoja. Visi džiaugiasi. Patyčių ratas sukasi. Pas mus yra lygiai tas pats.
 
Įsijungiau radijo laidą „Radistai“, išsigandau - ten labai atvirai yra tyčiojamasi iš žmonių. Tie, kas klauso žavisi: „o kaip gerai užvartė, kaip jis pavarė“. Ir tas užvartymas vyksta visur - nuo aukščiausių iki žemiausių sluoksnių. Arogancija tiesiog jau yra bendravimo norma. Nenuostabu, kad mūsų pasaulį savo noru palieka tiek daug žmonių.
 
Būtų mano valia - įvesčiau cenzūrą. Uždrausčiau tokias laidas, kaip „Radistai“ ir anoniminius komentarus taip pat uždrausčiau. Mūsų visuomenė dabar mieliau skaito komentarus, o po to jie jau neprisimena, kad tai buvo anoniminiai komentarai - juk informacija jie surado patikimame lryte.lt arba delfi.lt. Tokiu būdu dažnai nešvankūs ir visada anoniminiai komentarai formuoja visuomenės nuomonę.
 
Giedrius Savickas
 
 
O ką tu galvoji apie įvykius Ukrainoje?
 
Negalima galvoti, kad karo nebus. Daug kas sako: „šiais laikais, kai žmonija yra tokia civilizuota ir tokia pažengusi, koks karas?“. Bet ir prieš pirmą pasaulinį ir prieš antrą pasaulinį karus garsūs mąstytojai rašė: „na jau šiais laikais... yra garlaivis, ir traukinys jau yra, pasaulis taip pažengė... karo negali būti“. Tačiau tie karai buvo ir bus, nes žmogus yra žmogus, tai vienintelė rūšis, kuri nori naikinti savo rūšies atstovus. Gal jaunoji karta nesupranta, bet mes juk dar prisimename, kas yra propaganda, kaip veikia tas melas, kaip juo yra naudojamasi.
 
Rusijos vadovas visus vadina fašistais, bet pats naudoja fašistinę logiką. Komunizme kūrėme ateitį. O fašizmas visada buvo „dabar“. „Visi yra šiukšlės, mes esame geri, todėl valytis reikia dabar“. Taip Rusija dabar sako: „mes geri, o visi kiti supuvę, pederastai, invalidai, išsigimėliai, reikia valytis“.
 
Tas vyras su suknele irgi davė daug peno. Europos nusiritimas tapo akivaizdus. Rusai laimėjo Euroviziją, jiems tai buvo triumfas. Tik žinote, man dainuojantis vyras su suknele yra geriau, nei tas nuolatos girtas keikūnas, kuris muša savo žmoną ir vaikus.
 
Visiems aš sakau tą patį: Jei norite grįžti į tarybinius laikus, paskaitykite R. Granauską. Viską prisiminsite ir tikrai sugrįžti ten nenorėsite. Ten tiek daug skausmo buvo: juk grūdo į gyvulinius vagonus, vežė į mirtį, žudė kitaip. Mes prisimename žydų genocidą, bet lygiai taip pat buvo kovojama su komunizmo idėjos priešininkais. Tai šiandien mums atrodo tolima praeitis, tačiau nereikia užsimiršti, juk istorija kartojasi.
 
O tu manai, kad šiandien mums reikia rinktis tarp vyro, kuris keikiasi ir muša savo žmoną ir tarp to, kuris dainuoja su suknele?
 
Turėti kursą yra labai svarbu. Aš pradėjau buriuoti, tad dabar labai gerai suprantu, kad neužtenka tik nusistatyti kursą, juk vėjas gali netikėtai pasikeisti ir svarbu staiga sureaguoti. Jūroje vėją reikia jausti ausies galiukais, taip pat ir gyvenime norint plaukti į tikslą reikia nuolatos reguliuoti vairą, kelti bures...
 
Rinktis ir priimti sprendimus reikia visada. Ir karo grėsmės pamiršti negalima.
 
Aš tikrai galvoju apie tai, o kas bus jei prasidės karas. Juk reikės rinktis. Bėgti arba ginkluotis. Ar aš paliksiu savo seną motiną, kuri, žinoma, sakys: „važiuok, vaikeli, važiuok“. Bet jei ateis rusas su buože ir muš mano mamą? Tokia situacija yra arti ir apie tai reikia galvoti. Ir dar visada sau užduodu klausimą, kiek patikimų žmonių mane supa? Ir tada suprantu, kiek tokių, kurie mane išduos, tikrai išduos. Šiandien mes susitinkame gatvėje, teatre, šypsomės vieni kitiems ir tos mūsų šypsenos tokios demokratiškos. Bet juk karo akivaizdoje viskas pasikeis. Juk jei žudys, tai žudys visus, ne tik vyrus su suknelėmis ir ne tik moteris su barzdomis, ne tik pederastus ir invalidus...
 
Ir tada mes pamatysime, kas yra kas. Sako, kaip galėjo Hitleris? O ką Hitleris - jis turėjo tik charizmą uždegti žmones, ir toliau viskas vyko savaime. Žmonės tai darė tokie patys, kaip tie, kur šypsosi mums šiandien. Žinoma, reikia terpės, kad toks velnias atsirastų. Juk negali toks kaip Putinas atsirasti kokioje nors Švedijoje ar Šveicarijoje. Todėl jis ir atsirado Rusijoje, kur žmoną ir vaikus mušti yra normalu.
 
Važiavau per Rusiją, mačiau, kaip žmonės ten gyvena, girdėjau, kaip jie mąsto – tai jie ten užburti. Nieko nemato, nieko nežino, bet tiki vadovu. Ką jis pasako, tas vienareikšmiška tiesa.
 
Vienas protingas žmogus apie Rusiją pastebėjo, kad tai šalis, kurioje nebuvo sukurta nieko žmogui. Ginklai, karinė technika, atominės bombos, bet nei gero feno plaukams, nei geros skalbimo mašinos ar dviračio rusai nėra sukūrę. Todėl nereikia stebėtis, kad šiandien jų karinė pramonė tokia galinga. Ir tiek metų investavus į žmogaus naikinimo techniką, juk ją reikia panaudoti.
 
Kalbi tarsi karo lauktum...
 
Meteorologai jau tūkstančius metų negali pasakyti, koks tiksliai oras bus po trijų dienų. Tai tiesiog nenuspėjama. Niekada nežinai, kokie sūkuriai, tornadai, o gal tik brizas. Lygiai tas pats su Putino smegenimis. Negali žinoti, negali pasitikėti ir galvoti, kad žinai, kas bus.
 
Kaip įsivaizduoji mūsų visuomenę po 10 metų?
 
Bus gal šiek tiek kitokie drabužiai, mašinos atrodys kitaip. Kol kas nežinau - gersime arbatą, kavą, o gal vyną rytais. Vėl būsime išsirinkę ne tą valdžią, pasaulis ir toliau bus iškrypęs ir iškleręs (panašiai tiek pat, kiek senovės Romos laikais). Bet, žinoma, duok Dieve, kad debesys neužplauktų.
 
O yra dalykų, su kuriais tu negali susitaikyti? Momentai, kai tu pasijunti pilietiškas, nes negali kitaip...
 
Man pats kvailiausias žmogus yra tas, kuris šiukšlę numeta. Jis tai padaro ir iškarto išsiduoda, kad yra bejėgis šioje žemėje. Pernai Nidoje prie jūros tris dienas rinkau šiukšles ir jaučiausi, kaip savo kiemą tvarkyčiausi. Toks geras tas jausmas – būti šeimininku pasaulio, kuriame gyveni. Tai supranti tik tada, kai pradedi juo rūpintis. Jei tu meti šiukšlę, tu pripažįsti, kad esi svetimas.
 
O žmonių tarpusavio santykiuose ką norėtum pakeisti?
 
Aš kažkada žiūrėjau tėvo Stanislovo ir Sigito Gedos pokalbį. Jie pusę valandos kalbėjo apie puodus. Tėvas Stanislovas 30 metų maistą sau gamino tuose pačiuose puoduose. Jis tuos puodus tausojo, brangino, gramdė....
 
Šiandien pas mus puodas prisvyla ir mes keičiame jį kitu. Suplyšo kojinės - metam ir perkam naujas. Viskas paprasta, viskas lengva. Tas pats modelis persimeta ir į santykius. Atsibosta žmogus, keiti jį kitu. Mes jau nebenorime gramdyti vieni kitų, nenorime šveisti, kišti po vandeniu. Kam? Juk vienam žmogui išėjus tuoj pat atsiras kitas. Džiaugiamės juo tol, kol horizonte pasirodo kažkas naujesnio. Vartojame be saiko ir vis mums maža. O juk turtingas yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam užtenka. Užtenka tų puodų, užtenka žmonių. Dabar reikia tik šiek tiek daugiau dėmesio, pagarbos, kantrybės ir pakantumo.