Projektų istorijos

Prikeltas naujam gyvenimui

2014 04 23
Prikeltas naujam gyvenimui
Rimvydas Vekerotas šešerius metus gyvendamas su transplantuota širdimi iki savo ligos pradžios nebuvo girdėjęs, kad organų persodinimai yra atliekami. Niekada rimtai nesirgo, kaip pats juokauja, medicininėje kortelėje radęs tik vairuotojo teisėms reikalingus medicininių komisijų įrašus. 
 
Kol žmogus sveikas, jis nemąsto, kad gali susirgti, apie ligas tiesiog negalvoja. Kai po persirgto gripo savijauta ėmė blogėti, patekęs į ligoninę, sužinojo, kad jo širdis viruso yra taip pakenkta, kad išgydyti jos nepavyks, laukia transplantacija. 
 
Baisiausia buvo šią žinią pasakyti artimiesiems. Kaip mamai ir žmonai tai pasakyti? Nepergyvenkit, bet man reikia persodinti širdį? „Patarimo ėjau pas psichologę. Pasiryžęs pasakyti, sužinojau, kad mano artimieji jau viską žino. Jiems jau buvo pasakę gydytojai“. 
 
Susirgęs širdies liga, Rimvydas iškentė visus gydymo etapus – širdies stimuliatorius, dirbtinė širdis ir transplantacija. Tuo laikotarpiu gyvenimą įvairiausiomis spalvomis ir nuotaikomis spalvino įvykiai. Žmonai laukiant kūdikio, širdies stimuliatorių reikėjo keisti dirbtine širdimi, nes ir stimuliatorius nebuvo pajėgus pagelbėti sergančiai širdžiai. Dirbtinės širdies prijungimas – sudėtinga operacija, kurią Rimvydas Vekerotas iškentė susitelkęs ties viena mintimi: turiu gyventi, nes privalau pamatyti sūnų. 
 
„Buvau labai nusilpęs, būdamas 1,70 metro ūgio, tesvėriau 50 kg, todėl ir po operacijos atsibudau visiškai be sveikatos, palengvėjimas ir jėgos grįžo labai pamažu. Mane pamatęs prof. Sirvydis klausdavo: „Na, kaip jaučiatės?“, o aš vis atsakydavau dejuodamas, kad labai sunku, silpna, negera. Kai po trečios savaitės išgirdo atsakymą, kad jau geriau, jis linktelėjo, kad taip ir turi būti.“ Su dirbtine širdimi teko susigyventi: „Taip ir būdavo – ant peties pakabintas birbia dirbtinės širdies aparatas, ant rankų sūpuoju sūnų, iš buteliuko maitinu, dainas dainuoju.“ 
 
Po dirbtinės širdies prijungimo, Rimvydas Vekerotas sulaukė ne vieno pranešimo apie donoro širdį. Vieną kartą transplantacija buvo atšaukta dėl išaiškėjusio hepatito C donoro širdyje, kitą kartą žinia apie donoro širdį jį pasiekė gulint reanimacijos skyriuje po dirbtinės širdies pajungimo. Po šios operacijos buvo skiriami kraują skystinantys vaistai, todėl transplantacija buvo negalima. 
 
Kai buvo pranešta apie esantį donorą ir gydytojai iškvietė atvykti ir rengtis transplantacijai, buvo ypatinga priežastis tai iškęsti ir gyventi toliau – juk reikia užauginti sūnų. Optimizmu trykštantis vyras gyvena vadovaudamasis labai paprastu dėsniu: šiandien man geriau nei vakar, ryt bus geriau nei šiandien.
 
 
Dabar jis sportuoja, bėgioja su ištikimiausiu draugu Bartu, labradorų veislės šunimi. Pradžioje ir 100 metrų nubėgti būdavo labai sunkus darbas, kojas tuoj pat pakirsdavo, greitai uždusdavau, širdis smarkiai daužydavosi. Kai iš Europos širdies ir plaučių asociacijos sužinojau, kad transplantuotiems žmonėms ir žaidynės yra organizuojamos, pradėjau ir aš treniruotis. Gydytojai mane perspėjo, kad sportuoti reikia nuosekliai, pamažu didinant krūvį. Paklaustas, kaip saugo širdį, Rimvydas sako, kad stengiasi gyvent be stresų, nes jo širdis į tai labai jautriai reaguoja. 
 
 
Kuo gi skiriasi jo gyvenimas nuo sveikų žmonių? Rimvydas Vekerotas nelabai sugalvojo, ką atsakyti: „Maistas nėra kaip nors griežtai ribojamas, alkoholio gerti – na, ne dėl jo juk gyvename. Jei vyksta koks nors susiėjimas, tai ir pašokti galiu. Neiškris širdis, prisiūta gerai,“ – juokiasi Rimvydas. Po akimirkos jis surimtėja: „Gal akyliau stebiu praeivius, ypač virusų siautimo metu. Jei pamatau čiaudintį žmogų, apeinu dideliu lankstu. Nes virusai prie manęs limpa ypač greitai. Juk imunitetas mano kitoks, mažesnis nei kitų.“
 
Apie donorystę kalbėdamas Rimvydas mėgsta kartoti vieną mintį: “Nelošiu aš loterijoje, nes savo milijoną jau išlošiau“. Taip jis vertina dovaną, kurią gavo iš donoro artimųjų.
 
 
Tie žmonės, kurie paaukojo savo artimojo organus, žinojo, kad dovanoja gyvenimo šansą svetimam. „Jei ne donoro artimieji, nebūčiau galėjęs auginti sūnaus ir džiaugtis jo pasiekimais. Dabar Justinas jau antrokas.  Ir aš tai galiu matyti, džiaugtis ir didžiuotis“. 
 
Iki savo ligos apie organų donorystę negirdėjęs Rimvydas, šiandien yra aktyvus „Gyvasties“ asociacijos organizuojamų renginių dalyvis, nebijo pasvajoti ir apie sportinių varžybų medalį. Prieš porą metų dalyvaudamas Apeldorne (Olandija) vykusiose žmonių su transplantuotais organais žaidynėse, džiaugėsi dideliu dalyvių skaičiumi. Keli šimtai žmonių susirinko į varžybas, su savo vėliavomis, linksmi ėjo mojuodami miniai susirinkusių žiūrovų. „O juk visi transplantuoti. Visi prikelti antram gyvenimui. Gera buvo visa tai matyti“. Kitą sykį Rimvydas pasistengs ne tik dalyvauti, bet ir laimėti. Juo labiau, kad šiemet European Heart and Lungs Transplant Champioships vyks Vilniuje.