Naujienos

Esame įklimpę į rusišką informacinę erdvę

2014 02 28
Esame įklimpę į rusišką informacinę erdvę

„Mes labai toli nuėjome“ – sako politologas Nerijus Maliukevičius. Žinoma, norint suprasti kaip toli ir kur link nuėjome, labai svarbu apsidairyti aplink ir įvertinti, kur nuėjo kiti. Galime lygintis su Vakarų valstybėmis, galime lygintis su Rytais. Nerijus Maliukevičius siūlo pakalbėti apie įvykius Ukrainoje. Šiuo metu ten įsivyravęs chaosas puikiai iliustruoja ne tik kaip toli galima nueiti turint tikslą, bet taip pat ir kaip greitai galima pasimesti to tikslo neturint.

Ukraina sustojo pasirinkime tarp rytietiškų ir vakarietiškų vertybių. Dešimtmetis praėjo, o ji vis dar pasirinkime. Man yra tekę dirbti Ukrainoje (tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose) su euro integraciniais projektais, tačiau ne apie projektus noriu kalbėti, bet apie savo patirtį ten.
 
Norite pasakyti, kad žiūrėdami į Ukrainą turime džiaugtis savimi?
 
Tikslinga būtų mūsų politikos elitui nuvažiuoti pasižiūrėti į Ukrainą. Gal tada jie adekvačiau vertintų tai, ką turime Lietuvoje. Dažnai pasigirsta vertinimų, kad pas mus prastai, kad ritamės į šalikelę, ir tai, ką turime yra ne tai, ko siekėme. Bet juk esame Europos bendrijoje, mus saugo NATO. Dar devyniasdešimtaisiais tai atrodė nerealu.
 
Bet dar vis esame nesaugūs ekonomine, informacine, energetine prasme.
 
O kodėl Ukraina vis dar nėra apsisprendusi? 
 
Ten kiti korupcijos mąstai ir kitokie oligarchai nei pas mus. Mes verkšlename, kad pas mus visi korumpuoti, bet net neįsivaizduojame korupcijos mąsto Ukrainoje. Politika Ukrainoje yra tik oligarchų konfliktų, verslo interesų, tarpusavio santykių rezultatas. Visuomenė tame nedalyvauja, žmonių norų ten niekas nepaiso. „Euromaidanas“ - tai pasipriešinimas dešimtmečius egzistuojančiai sistemai, kuri nekreipia dėmesio į savo visuomenės poreikius.
 
Sprendimas nepasirašyti asociacijos sutarties Vilniuje taip pat buvo priimtas oligarchų. Būtent jie daugiausia prarastų, nukirtę saitus su Rusija. Tam ir priešinasi žmonės, visuomenė nori galimybės rinktis.
 
Nerijau, o kodėl požiūriai tarp Ukrainos Vakarų ir Rytų taip skiriasi?
 
Dėl sovietinės praeities mes turime daug nuoskaudų, bet bendrame kontekste turime būti dėkingi būtent savo nuoskaudoms. Mes Lietuvoje turime močiutes ir  senelius, kurie savyje nešioja gyvą prisiminimą apie nepriklausomą Lietuvą. Turime gyvą atmintį apie kitokią sistemą ir tai yra perduodama iš kartos į kartą. Motyvacinis užtaisas siekti idealo mus vedė 80-ųjų pabaigoje, 90 - aisiais sugebėjome susivienyti, siekdami narystės ES ir NATO. Taigi trečios kartos teorija, kaip aš ją vadinu, taip pat veikia ir Ukrainoje. Vakarai epizodiškai priklausė Lenkijai ir ten atmintis gyva ir kuria vakarietišką identitetą, tuo tarpu Rytai visada priklausė Rusijai: dauguma žmonių ten atvažiavę iš Rusijos gilumos dirbti šachtose arba represuoti. Tad ir vizijos apie nepriklausomybę ten nėra. Atmintis kitokia.
 
O kuo skiriasi prorusiška Ukraina nuo vakarietiškos?
 
Prisimenu Algirdo Kumžos (Lietuvos ambasadorius Ukrainoje) pasakymą: Ukraina taps Europa tada, kai Kijeve džipai nustos važinėti šaligatviais. Skamba paradoksaliai, bet ten taip: eini šaligatviu ir tau pypsi džipas iš nugaros. Arba po susitikimo dėl Eurointegracijos važiuoji metro, tada išeini į lauką ir matai Lenino paminklą. Tą paminklą tik šiemet nuvertė, bet ką pats faktas liudija?
 
Jei Ukraina vieningai žinotų, ko nori ir siektų vieno tikslo, šiandieninės krizės nebūtų...
 
Taip, pilnai sutinku. Ukraina labai susiskaldžiusi. Tik mes klystame galvodami, kad ukrainiečių pagrindinis tikslas – Europa. Be abejo, tai svarbus tikslas, bet dar svarbesnis Ukrainoje yra nusivylimas dabartine valdžia, kuri demonstruoja visišką nesiskaitymą, į žmonių nuomonę reaguoja griežtai ir radikaliai. Judama link pseudo rusiško, pseudo baltarusiško scenarijaus…
 
Šiandien svarbu suvokti, kad jei Ukraina nesugebės sustabdyti prievartos, galiausiai turėsime neįvykusį režimą, o blogiausiu atveju - susiskaldžiusią valstybę. Ir tada visai neaišku, kokios strategijos imsis Putinas. Yra Krymas, yra Sevastopolis su galingomis Rusijos karinėmis bazėmis, tad kodėl nesukūrus dar vieno karšto taško.  
 
Ir man keista mūsų reakcija. Oranžinė revoliucija susilaukė daug dėmesio, o dabar – jokių veiksmų, jokių deklaracijų. Ponia Graužinienė akivaizdžiai diskreditavo paramos įrankį ir atbaidė daug politikų nuo panašių žingsnių. Kai kurie politikai šiandien net prisipažinti, kad važiavo, bijo. Bet juk mūsų visuomenė palaiko Ukrainą.
 
Bet mūsų visuomenėje yra ir kita nuomonė: „Mūsų traukinys jau važiuoja, mes jau ES, o jie tegu aiškinasi“...
 
Klaidingas požiūris. Mums, mažiems, reikia didelių sąjungininkų. Lenkai Europoje galvoja globaliai, jie yra didžioji ES valstybė, besilyginanti su Vokietija ar Prancūzija. Ukraina taip pat turėtų didelę potenciją. Jei sutartis būtų pasirašyta Vilniuje, turėtume puikius didelius ir stiprius kaimynus. Nes mums reikia ekonominių ir informacinių sąjungininkų kovoje su Rusija. O sąjungininkai atsiranda tik tada, kai dalyvauji procesuose.
 
Kalbant apie informacinį karą, kiek jis apraizgęs Ukrainą? 
 
Jis aktyviai vyksta jau kelerius metus ir yra tiesiogiai susijęs su nauja Putino konservatyvia doktrina. Vladimiras Putinas prieš keletą metų pareiškė, kad valstybei yra būtini dvasiniai sutvirtinimai (“Duchovnyje skrepi”). Rusų kalboje tai labai retai naudojamas žodžių žaismas apie tradicines bažnytines vertybes, kurios, žinoma prieštarauja šiuolaikinėms normoms. Rusų žurnalistai bandė dekonstruoti Putino frazę, bet tai paradoksali, „orveliška“ naujakalbė, kaip ir „suvereni demokratija“, į kurią niekas negali kištis.
 
Rusijoje yra reikalavimas, kad visos organizacijos, kurios gauna finansavimą iš užsienio fondų ir programų privalo registruotis, kaip užsienio agentai. Kokia gali būti pilietinė visuomenė, kurioje visos nevyriausybinės organizacijos tampa „užsienio agentais“? Ši rusiška strategija suranda labai nemažai sąjungininkų ir Ukrainoje. Antivakarietiška tema ir pas mus populiari, o Kremliui tokia priešprieša visada yra naudinga. Skaldyk ir valdyk – tokia yra Rusijos strategija. Deja, Vakaruose visada užteko taip vadinamų „naudingų idiotų“ – taip Rusijoje šaltojo karo metu buvo vadinamos Vakaruose veikiančios „draugystės sąjungos“, „tautos judėjimai“. Ir tokių judėjimų, kurie yra manipuliuojami sovietinės darbotvarkės, pastebimai daugėja.
 
Pavyzdžiui naudingi idiotai neša žinią apie „juvenalinės justicijos“ grėsmę ir taip stabdo bet kokias paieškas, reformas, naujoves ir pažangą.
 
Net ir labai garbingi žmonės dalinasi informacija apie Vakarų visuomenes, kuri ateina iš Rusijos…
 
Čia tyrimui įdomus laukas. Paradoksaliai atrandama, kad didžiausias aktyvas Lietuvoje yra įklimpęs į rusišką informacinę erdvę, kuri dažnai ateina iš Vakarų. Iliustratyviausias Johano Bekmano pavyzdys. Jis yra suomis aktyvistas, didysis kovotojas už neteisingai atimtų vaikų (iš rusų tėvų) teises, tuo pačiu jis ir antifašistinio komiteto vadovas (kaip Algirdas Paleckis Lietuvoje). Šiuo atveju kalbame apie konkretų žmogų, kuris konkrečiais ryšiais susijęs su Rusijos institucijomis ir Rusijos darbotvarke.
 
O kaip Rusijos strategija atrodo Ukrainoje?
 
Labai vizualiai. Per televiziją yra sukamas klipas: smėlio dėžė, šalia namelis, ant namelio parašyta ES. Berniukas žaidžia su smėliu, mergaitė jį labai kviečia į namuką. Tačiau, kad galėtų ateiti pas mergaitę, jis turi apsirengti suknelę, pasidažyti ir tapti mergaite. Galų gale berniukas neištveria, nusiplėšia suknelę, nusivalo lūpdažį ir grįžta į savo smėlio dėžę.
 
Tokiu būdu labai sėkmingai vykdomas propagandinis karas: imama jautriausia visuomenei sritis – vaikai, žmogaus teisės ir laisvės, tame tarpe lygios galimybės ir seksualinės orientacijos pripažinimas, paverčiami absurdiška ir gąsdinančia scena su prievartos elementais, ir štai – atgrasymo nuo Vakarų, demokratijos ir pagrindinių teisių ir laisvių strategija suveikė. Juk kaip galime dekonstruoti šią reklamą? Parodomas iššūkis patriarchalinei visuomenei – mažytė moteris, blogio įsikūnijimas, mitinė Ieva, gundo ekonominėmis gėrybėmis mažytį vyrą, kuris verčiamas atsisakyti savo tapatybės ir tapti moterimi, bet pasirodo esąs ištikimas tikrosioms vertybėms ir atsisako siūlomų gėrybių. Tik tiesa yra ta, kad demokratinėje valstybėje niekas neverčia atsisakyti savo tapatybės, atvirkščiai – pripažįstamos įvairios tapatybės, moteris nėra blogio įsikūnijimas ir berniukai, ir mergaitės turi lygias galimybes vystyti savo gebėjimus ir būti savimi, o ekonominį saugumą susikuriame patys, skaidriai ir atsakingai priimdami pažangius sprendimus.