Naujienos

„Eiti į laisvę – žmonijos kelias“

2014 02 28
„Eiti į laisvę – žmonijos kelias“
Sveiki,
 
Šiandien esame tarp dviejų svarbiausių mūsų valstybei švenčių: Nepriklausomybės paskelbimo ir  Nepriklausomybės atkūrimo. Šiandien mes laisvi ir mūsų gyvenimo nereguliuoja okupacinė valdžia, ilgus metus neleidusi mums naudotis mūsų teisėmis bei laisvėmis, laikiusi mus už geležinės uždangos geležiniu kumščiu. 
Jau įpratome gyventi laisvai, be priespaudos ir diktato. Diskutuojame ir ginčijamės, kritikuojame savo Vyriausybę, Prezidentę, valdžios sprendimus, prisiimamus įsipareigojimus, piktinamės vis aukštesniais mums keliamais demokratijos ir pagrindinių teisių standartais, bet nedvejojame, kad esame laisvi europiečiai ir tuo naudojamės kasdien, kas minutę. 
 
Tuo pat metu jauna drąsi mergina iš Maidano aikštės Kijeve, kreipiasi į žmones visame pasaulyje:  „Mes norime būti laisvi nuo diktatūros nuo politikų, kurie dirba tik dėl savęs, kurie žudo ir žaloja savo tautos žmones vardan savo gerovės, pinigų, namų, postų.“ 
 
Atrodė, kad ukrainiečiai beveik apgynė savo laisvę – suformuota nauja laikinoji Vyriausybė, rengiamasi Prezidento rinkimams. O savaitgalį Rusijos Federacija „išgelbėjo“ Ukrainą nuo laisvės – okupavo Krymą ir paskelbė, kad „gelbės“ toliau. Ir dar užsimena įvesią kariuomenę į tas šalis, kurios ęsą ruošė „kovotojus Maidanui“, pirmiausia paminėta – Lietuva. 
 
Tad kai mes švenčiame Nepriklausomybę, mūsų kaimynai kovoja už savo laisvę. Už teisę gyventi laisvoje ir nepriklausomoje šalyje, kur teismai būtų ne korumpuoti, kur valdžia skaitytųsi su savo piliečiais, kur žmonės turėtų teises ir laisves, taip pat ir žodžio bei susirinkimų laisvę. Ir kur jų „negelbėtų“ nuo noro tapti Europos dalimi ne tik geografiškai, bet ir politiškai.
 
Žvelgiant civilizuotos teisinės, demokratiškos valstybės piliečio akimis, ukrainiečiai nori labai nedaug. Jie prašo tik būtinų sąlygų, kurios turi būti užtikrinamos visose demokratinėse valstybėse  (jei žinoma, tos valstybės yra demokratinės). Rusijos Federacija puikiai supranta, kad tokiai didelei, geografiškai Europoje esančiai valstybei pasprukus iš sovietinio bloko, kartu bus nusinešta ir Moldova, ir iš korumpuoto oligarchinio anti-demokratinio sovietinio bloko beliks tik griuvėsiai – nes demokratijos sąlygomis gyventi geriau. Todėl ten, kur kariuomenė dar neįvesta, galinga Rytų kaimynės propagandos mašina aktyviai pardavinėja absurdišką mintį, kurią ironiškai suformulavo rusų inteligentas Michailas Žvaneckis – taip taip, Europoje mes tapsim elgetomis, o va po Rusijos sparneliu – nerealiais turčiais. 
 
Norėtųsi tikėti, kad mums užteks sveiko proto. Kad žvelgdami į Ukrainą suvokiame, kaip toli mes jau nuėjome – ir koks ilgas kelias mūsų dar laukia, nes klysta tie, kurie gavę kurią nors vieną laisvę jaučiasi laisvi. Laisvė yra ne tik politinė, ekonominė, moralinė, religinė sąvoka. Laisvė turi daug pavidalų. Poetas Justinas Marcinkevičius sakė: „laisvė yra neišsemiama, eiti į laisvę yra žmonijos kelias.“ 
 
Prieš devyniasdešimt šešerius metus, Jonui Basanavičiui inicijavus Lietuvos valstybės Nepriklausomybės paskelbimą, siekta fundamentalaus tikslo – Lietuvos kaip valstybės įtvirtinimo, atšaukiant priklausomybės ryšius su agresyvią ekspansiją vykdžiusiomis didžiosiomis valstybėmis. Tuomet dar turėjome kovoti dėl teisės kalbėti lietuviškai, vadintis lietuviais ir gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. 
 
Prieš dvidešimt ketverius metus, kai Lietuvoje buvo atkuriama Nepriklausomybė, daugelis galvojo apie ekonomines galimybes: kad prekių vitrinose bus daugiau, kad sienos atsivers ir gyvensime daug geriau. Daugelis mūsų lūkesčių buvo patenkinti – daugeliui jaunų žmonių nesuprantama sąvoka „paskyra automobiliui“ ar kyšio davimas tam, kad gautum iš po prekystalio konservuotų žaliųjų žirnelių. 
 
Taigi, mes kalbame lietuviškai ar kaip tik norime, vadinamės lietuviais ir gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Mes atostogaujame šiltuose kraštuose, mokomės Europos ir JAV universitetuose automobilį turi kone kiekvienas, o interneto greitis ir prieinamumas lenkia daugelį Vakarų šalių. Tik paklausti kaip gyvena – sako „Blogai“. Žmonės skundžiasi vis dar nejaučiantys pagerėjusio gyvenimo. 
 
Išdrįsime nekorektiškai paklausti – o gal gyvenimo pagerėjimo nejuntame, nes tai, dėl ko žuvo bene šimtas žmonių pastarosiomis dienomis Ukrainoje, priimame kaip duotybę? Gal gyvenimo pagerėjimą matuojame tik ekonominiu matu ir tik tiek, kiek gauname. Tačiau auksinė taisyklė – norėdamas gauti, turi duoti – niekur nedingo. Kiek mes patys kuriame geresnį gyvenimą – ne tik sau, bet ir aplink save, kiek duodame ir kiek džiaugiamės tuo, ką jau gavome. Kiek dedame pastangų apginti svarbiausius, esminius savo gero gyvenimo pamatus – laisvę rinktis, laisvę spręsti, laisvę atsakingai naudotis savo laisvėmis, gerbiant kitus?  
 
Laisvė nėra asmeninė nuosavybė. Kol nelaisvas – ujamas, engiamas, žeminamas ar kitaip skriaudžiamas – bent vienas šalia esantis ar esanti, tol nelaisvi ir mes.  
 
Taip pat laisvė nėra duotybė – jei turime ją šiandien, nereiškia, kad turėsime visada. Laisvę reikia ginti kasdien. Demokratinę santvarką, absoliučiai visas žmogaus teises ir laisves, ginti savo gyvenimo būdu ir požiūriu į aplinkinius, kritiniu mąstymu ir gebėjimu suvokti, kad šalimais kaip niekad aktyviai veikianti propagandos mašina nuo pastarųjų metų aktyvių mėgininimų sukelti mums pasibjaurėjimą mūsų laisve ima girgždėdama suktis link grasinimų. Ir jei kaimynų latvių ir estų šalyse jau pajėgta sukurti analogišką kabliuką Ukrainos ar Gruzijos atvejams – „gelbėjimo“ reikalaujančią mažumą, tai ar „gelbės“ mus – priklauso didžiąja dalimi nuo mūsų savivokos ir pozicijos.
 
Negalime nepacituoti Švedijos užsienio reikalų ministro Karlo Bildto: „Suėjus 100 metų nuo 1914-ųjų, Europoje stebime invaziją, agresiją ir masinį karinės jėgos panaudojimą", - savo Twitter paskyroje teigė K. Bildtas.
 
Tad atidžiai pagalvokime savo galva, kur norime gyventi, ar reikia mums mūsų laisvės ir kokia gali būti nostalgijos sovietmečiui kaina.