Naujienos

Suvokti pokyčiams reikia ir laiko, ir intelekto pajėgumų

2013 11 20
Suvokti pokyčiams reikia ir laiko, ir intelekto pajėgumų

Kai kyla dideli ginčai (ypač tie, kuriais susidomi žiniasklaida) dažnai girdime: „eisiu iki galo – iki Europos Žmogaus Teisių Teismo“. Dažnai tie pareiškimai būna per ankstyvi, nesulaukus bylinėjimosi nacionaliniuose teismuose pabaigos. „Iliuzija, kad Strasbūro teismas gali išspręsti bet kurią bylą, yra nepagrįsta,“ – sako Egidijus Kūris.

Vos prieš kelias dienas buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas prisiekė bylas dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimų nagrinėjančiame Strasbūro teisme ir nuo 2013 m. lapkričio 1 d. pradėjo devynerius metus truksiančią kadenciją. Su E. Kūriu kalbėjomės priesaikos išvakarėse.

Jovita Valeikaitė: Kai kas galvoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) sprendžia visus klausimus ir visais klausimais į jį galima kreiptis.

Egidijus Kūris: Tikrai ne. Daugelio dalykų Teismas nesprendžia. Antai jis nesprendžia žmogaus kaltumo klausimo, jis nėra dar viena apeliacinė instancija ir netikrina iš naujo daugelio nacionalinių teismų nustatytų faktų.
 
Iliuzija, kad Strasbūro teismas gali išspręsti beveik bet kurią bylą, yra nepagrįsta.
 
Jovita Valeikaitė: Tai kokias bylas sprendžia Europos Žmogaus Teisių Teismas?
 
Egidijus Kūris: EŽTT yra sprendžiamos bylos prieš valstybę dėl jos įsipareigojimų, nustatytų Konvencijoje, pažeidimo. Fizinis arba juridinis asmuo bylinėjasi su savo arba kita valstybe, kurios jurisdikcijoje jis buvo, kai, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, įtvirtintos Konvencijoje. Pasitaiko ir tarpvalstybinių ginčų, bet jų labai mažai.
 
Prieš du tūkstančius metų romėnai suformulavo principą ubi ius, ibi remedium (jei yra teisė turi būti ir priemonė jai ginti – aut. past.). Taigi jei Konvencija nustato tam tikras teises, turi būti ir institucinės bei procedūrinės priemonės joms užtikrinti. EŽTT ir yra tokia priemonė.
 
Į EŽTT teismą kreiptis galima tik išnaudojus visas nacionalines teisinės gynybos priemones. Kitaip tariant, byla turi būti išnagrinėta visų nacionalinių teismų instancijų, kurias tokiai bylai numato tos šalies įstatymas. Tai bendra taisyklė, tačiau praktikoje pasitaiko, kad nagrinėjamos bylos dėl to, jog asmuo kaip tik neturėjo galimybės išnaudoti tas visas priemones.
 
Jovita Valeikaitė: Taigi, jei Aukščiausiojo Teismo sprendimas netenkina, galima kreiptis į EŽTT?
 
Egidijus Kūris: Jei asmuo mano, kad Aukščiausio Teismo sprendimu buvo pažeistos jo teisės, įtvirtintos Konvencijoje, gali paduoti peticiją EŽTT. Bet reikia nepamiršti, kad tai turi būti kreipimasis dėl Konvencijoje nustatytų teisių, o ne, pavyzdžiui, kreipimasis, kuriame aiškinama, jog asmuo esą nepadaręs to, už ką buvo nuteistas, arba nėra skolingas to, kas buvo priteista. Peticiją EŽTT paduoti geriau su advokatu.
 
Jovita Valeikaitė: Ar galima teigti, kad Strasbūro teismas, kaip tarptautinis teismas, Lietuvos žmonėms yra teismas virš visų teismų?
 
Egidijus Kūris: Esama įvairių tarptautinių, arba vadinamųjų supranacionalinių (kai kas lietuvina „viršvalstybinių“), teismų, priklausančių įvairioms tarptautinėms sistemoms, pavyzdžiui, Europos Sąjungos arba Jungtinių Tautų. Taip pat yra specializuotų tarptautinių teisminių institucijų, kaip antai tarptautiniai baudžiamieji teismai arba tribunolai, nagrinėjančių dviejų valstybių konfliktus. Tik apie juos mes mažiau girdime. O apie EŽTT sprendimus informuojama plačiau, nes jie artimiau paliečia (ar bent gali paliesti) kiekvieną iš mūsų.
 
Jovita Valeikaitė: Atrodo, kad žmogaus teisės atsirado kartu su Europos Taryba, o Sovietų Sąjungoje jų nė nebuvo?  
 
Egidijus Kūris: Žmogaus teisės atsirado tada, kai atsirado žmogus. Bet pati žmogaus teisių samprata yra modernių laikų produktas. Šios doktrinos užuomazgų galima aptikti dar renesanso laikotarpyje, tačiau didžiausias proveržis įvyko XX a. po dviejų didžiųjų karų. Būtent po Antrojo pasaulinio karo ir buvo sukurtos ir Visuotinė Žmogaus Teisių deklaracija, ir mūsų jau minėta Konvencija.
 
Sovietų Sąjungoje žmogaus teisių klausimai buvo labai ideologizuoti. Buvo tvirtinama, kad toje šalyje žmogaus teisės užtikrinamos geriausiai, ginamos labiau nei bet kur kitur. Tačiau daugiau buvo pabrėžiamos socialinės, kultūrinės teisės, kaip antai teisė į darbą, į mokslą, į sveikatos apsaugą, į socialinį aprūpinimą, o politinės teisės apeinamos ir persmelktos propaganda. Diskursas nebuvo laisvas, bet kartais diskusijos, tegu ir iškreiptos, buvo inspiruojamos iš išorės. Pavyzdžiui, viena iš pirmųjų svarbių naujojo JAV Prezidento Jimo Carterio kalbų 1977 m. buvo skirta žmogaus teisėms, tiksliau, jų nepaisymui Sovietų Sąjungoje. Į ją buvo sureaguota labai jau tipiškai tam laikotarpiui – meluojant. Bet, paradoksalu, nuo tada žmogaus teisių sąvoka buvo pradėta vartoti gana dažnai.
 
Kita vertus, 1975 m. Helsinkio Baigiamąjį aktą, kuriame buvo daug žmogaus teisėms skirtų nuostatų, pasirašė ir Sovietų Sąjunga. Tai inspiravo disidentinių Helsinkio grupių kūrimąsi.
 
Jovita Valeikaitė: Kokią reikšmę žmogaus teisių samprata turėjo išsilaisvinant iš sovietinės sistemos?
 
Egidijus Kūris: Suvokimas, kad žmogaus teisių kategorija turi ne vien propagandinį, bet ir realų turinį, stiprėjo kartu su reikalavimu atkurti valstybę. Šie du vyksmai buvo susiję ir vienas kitą stiprino.
 
O koks platus yra žmogaus teisių turinys, pradėjome geriau suvokti jau atgavę nepriklausomybę. Ir tik tada pradėta įsisąmoninti, jog ir pati žmogaus teisių samprata yra ne sustingusi, bet dinamiška, nuolat vystosi. Jos plėtojimas yra prieštaringas procesas, nes didžiausią paskatą jam duoda teismuose sprendžiami ginčai dėl tam tikros iš tikrųjų ar tariamai pažeistos žmogaus teisės.
 
Jovita Valeikaitė: Be abejo, čia svarbus vaidmuo tenka EŽTT, savo doktrinoje formuluojančiam atitinkamus principus. Ar galima sakyti, kad būtent EŽTT formuoja žmogaus teisių sampratą?
 
Egidijus Kūris: Turbūt teisingiausia būtų sakyti: ir EŽTT. Žmogaus teisių sampratos formavimas yra sudėtingas globalus procesas, kuriame dalyvauja ir EŽTT, ir kiti supranacionaliniai teismai (pavyzdžiui, vadinamasis Tarpamerikinis Žmogaus Teisių Teismas), ir, žinoma, nacionaliniai teismai. Kita vertus, svarbus vaidmuo tenka įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms, aktualizuojančioms tam tikrus žmogaus teisių aspektus, ir teisinei mokslinei minčiai, pagaliau, pačioms valstybėms kaip politinių sprendimų priėmėjoms, kuriančioms atitinkamus teisės aktus ir jų įgyvendinimo mechanizmus.
 
Kita vertus, jei kalbėsime apie teismų vaidmenį, tai jų dalyvavimas šiame procese nėra „planingas“ tuo atžvilgiu, kad teismai savo darbotvarkės neformuoja. Jie kuria jurisprudenciją tose bylose, kurias inicijuoja tie, kas gali kreiptis į atitinkamą teismą. Tai pasakytina ir apie EŽTT.
 
Kai tam tikras – galbūt dar niekieno nenagrinėtas – klausimas pasiekia Teismą, šis, paprastai tariant, turi duoti atsakymą. Spręsdamas bylą Teismas aiškina ir plėtoja „bazinį tekstą“ (Konvencijos ir jos protokolų nuostatas). Taip byla po bylos formuojama doktrina. Beje, tai pasakytina ne vien apie žmogaus teisių doktriną. Taip vystosi bet kuri teisės sistema – ir nacionalinė, ir supranacionalinė. Yra gražus palyginimas: teisė auga kaip koralas. Visi teismai nuolat stato statinį, kuris niekada nebus baigtas.
 
Jovita Valeikaitė: O ar galima panorėjus tokį statinį nugriauti ir pastatyti naują?
 
Egidijus Kūris: Sudėtingas klausimas. Vakarų teisės tradicijos istorijoje buvo ne viena revoliucija, bandžiusi iš pagrindų pakeisti visą teisę, tačiau ilgainiui naujoji sistema perimdavo daug ką iš to, ką buvo paneigusi ir sugriovusi.
 
O jei kalbėsime ne apie revoliucijas, bet apie, pavadinkime, rutinišką teisės kaitą, jos mechanizmą galima apibendrinti šitaip. Teisės sistemą galima vystyti dviem būdais: ekstensyviu ir intensyviu. Imkime mūsų Konstituciją. Kai paaiškėja, kad Konstitucija neleidžia tam tikros problemos spręsti tam tikru būdu, pasigirsta raginimai joje padaryti pataisą. Tai ekstensyvus kelias; kartais jis neišvengiamas, bet tik kartais. O intensyvus vystymas būtų, kai Konstitucijos tekstas nėra keičiamas, bet Konstitucijos galimybės atskleidžiamos ją aiškinant. Tai daro Konstitucinis Teismas, bet fragmentiškai, nes jis pats (kaip jau minėjau kalbėdamas apie teismus apskritai) neformuoja savo darbotvarkės, o nagrinėja tas bylas, kurias inicijuoja kažkas kitas.
 
Visa tai pasakytina ir apie Konvencijos teisę. Konvencijoje taip pat buvo ne kartą papildyta protokolais, kitaip tariant, jos turinyje buvo padaryta pataisų, ir jų dar bus. Tai buvo daroma įtvirtinant tam tikras naujas nuostatas, kurių negalima buvo išplėtoti vien intensyviu keliu – per EŽTT doktriną. Bet tai nė kiek nesumenkina teisminio Konvencijos teisės plėtojimo proceso svarbos, nes intervencija į Konvencijos tekstą įvyksta retkarčiais, o EŽTT plėtoja ją nuolat, kasdien.
 
Jovita Valeikaitė: Kai kurie Lietuvos intelektualai sako, kad vertybinis nuosmukis iš Europos ateina drauge su žmogaus teisėmis.
 
Egidijus Kūris: Negaliu paneigti, kad „iš Europos“ ateina ne vien tai, kas gera. Bet dėl vertybinio nuosmukio kaltinti žmogaus teises reiškia nesuprasti, nei kas tos žmogaus teisės, nei kas tas nuosmukis. Kažką išpučiame ir toliau gąsdiname save, kaip, pavyzdžiui, dėl lytinių mažumų teisių. Suvokti pokyčiams reikia ir laiko, ir intelekto pajėgumų. Daug lengviau smerkti ir teisti žmones, nei suprasti.
 
Bet tai platesnė tendencija, būdinga visam mūsų viešajam diskursui. Apibendrinimai tuo kategoriškesni, kuo mažiau informuoti. Antai dažnai girdime, esą „visi jie tokie“, suprask, savanaudžiai ar net vagys, – čia apie politikus, teisėjus, valstybės tarnautojus. Bet juk yra visokių politikų, visokių teisininkų, visokių bankininkų, visokių dėstytojų, visokių žurnalistų.
 
Kitas pavyzdys. Vienas Seimo kanceliarijos pareigūnas tarnybiniu automobiliu per pietų pertrauką parvažiavo pavedžioti šuns. Blogai. Bet štai antraštė viename apie tai parašiusiame dienraštyje: „Seimo klerkai valdiškais limuzinais vežioja šunis“. Paniekinantis žodis „klerkai“ – ir dar daugiskaita. „Šunys“ – daugiskaita. Hiperbolizuotas žodis „limuzinai“ ¬ irgi daugiskaita. Tai ne informavimas apie realią problemą ir paskata ją spręsti, o niekinamo požiūrio į valstybės tarnautojus kaip grupę skleidimas.
 
Jovita Valeikaitė: Bet juk pasitaiko ir ciniško, piktybiško naudojimosi tarnyba atvejų?
 
Egidijus Kūris: Žinoma.
 
Jovita Valeikaitė: Ar nebūna taip, kad už žmogaus teisių lozungų kartais dangstosi tie, kas iš tikrųjų nusipelno pasmerkimo ir bausmės?
 
Egidijus Kūris: Be abejo. Tie lozungai – patogi priedanga. Būna, kad ir EŽTT bylas laimi žmonės, padarę baisiausius nusikaltimus, ką jau kalbėti apie profesionalius manipuliuotojus visuomenės nuomone. Bet demokratija ir civilizuotumas turi savo kainą. 
 
Jovita Valeikaitė: Pateikite pavyzdį.
 
Egidijus Kūris: Žmogus nuteistas laisvės atėmimo bausme, jo laisvė jau apribota. Bet ar tas apribojimas gali suponuoti ir bet kokius kitus suvaržymus? EŽTT gauna nemažai kreipimųsi, taip pat ir iš Lietuvos, dėl įkalinimo sąlygų – turiu galvoje erdvę, dienos šviesą, bent minimalų privatumą, higienos reikalavimus, teisę nebūti žeminamam. Ne paslaptis, kad laisvės atėmimo įstaigose patenkama ir į vadinamą nuskriaustųjų kastą. Neseniai aprašytas atvejis, kai įkalintasis (beje, už ne tokį jau sunkų nusikaltimą) buvo nužudytas, nes pažeidė nežmogiškas tos subkultūros taisykles.
 
Jovita Valeikaitė: Daug kam susidaro įspūdis, kad žmogaus teisių ideologija kaip tik ir ragina gerbti visas subkultūras, visus kitoniškumus, visą įvairovę?
 
Egidijus Kūris: Ne visą. Subkultūra subkultūrai nelygi. Yra rokerių subkultūra ir yra kalėjimo „vierchų“ subkultūra – tarp jų negalima dėti lygybės ženklo. O jei kalbame apie idėjų įvairovę, tai slidi tema, nes yra ir tokių politinių idėjų, kurios pačios neigia bet kokią įvairovę, bet kokią pagarbą kitoniškumui ir individualumui. Europos istorija pateikia daug pavyzdžių, kai tokių politinių programų adeptai, pasinaudoję demokratijos galimybėmis, gaudavo laivę veikti ir, ją gavę, ėmėsi užgniaužti visus kitus. Demokratija turi turėti savigynos galimybę, antraip yra rizika, kad nepalankiai susiklosčius aplinkybėms ji gali leisti save pasmaugti ir palaidoti. Diktatoriai ateina į valdžią ne vien perversmų keliu, bet ir per demokratinius rinkimus.
 
Teisės viešpatavimo idėja ir yra tas ne politinis, bet teisinis saugiklis. Tą daro ir nacionaliniai teismai, ne vien konstituciniai, ir EŽTT.
 
Jovita Valeikaitė: Kokiame evoliucijos taške mūsų visuomenė yra demokratijos atžvilgiu? 
 
Egidijus Kūris: Dar turime nueiti ilgą kelią. Savaime tai nėra blogai; blogai yra tai, kad dažnai nenorime jo eiti patys, bet manome, jog jį turi nueiti kažkas kitas, pirmiausia, valdžia. Kuri, žinoma, tūlo nuomone, nenori to kelio eiti, ir dėl to turi būti keikiama reikia nereikia.
 
Kuo toliau, tuo mažiau turime atsakingo viešo problemų svarstymo remiantis ne išankstinėmis nuostatomis ir emocijomis, bet argumentais. Gal tai tik pesimistinis įspūdis, bet jo nesusidaryti sunku. Vienas akivaizdžių rodiklių – interneto komentarų kultūra, tiksliau, anonimiškumu prisidengusi antikultūra, liudijanti, kad vis kuo toliau, tuo labiau prarandame pagarbą ir žmonėms, ir kalbai kaip bendravimo priemonei, ir informacijai. Taip pat ir pagarbą protui. Pikti žmonės anonimiškai formuoja visuomenės nuomonę. Rezultatas – itin žemas pasitikėjimo viešosios valdžios institucijomis lygis, taigi ir mažas šalies socialinis kapitalas.
 
Tie dalykai nesureguliuojami vien draudimais. Mūsų viešoji erdvė yra mūsų visuomenės brandos, tiksliau, nesubrendimo atspindys, veidrodis. Leonidas Donskis yra taikliai apibūdinęs: „anoniminiai interneto banderlogai“. Čia ne vien apie komentatorius, bet ir apie visuomenę, kurioje toks komentavimas yra norma. Kai mūsų interneto komentarų erdvė bus mažiau panaši į sovietmečio laikų viešą tualetą, tada galėsime pasidžiaugti žengę žingsnį demokratinės kultūros ir apskritai pažangos linkme.
 
Jovita Valeikaitė: Keiktis juk visoms tautoms patinka...
 
Egidijus Kūris: Beje, EŽTT ką tik šiuo klausimu priėmė, manau, fundamentalų sprendimą. Byla Delfi prieš Estiją. Nuspręsta, kad už komentarų turinį turi atsakyti ne vien tas, kas parašė, bet ir portalas, leidęs tą tekstą skelbti ir – tai parašyta tiesiai šviesiai – uždirbantis iš to, kad jo „skelbimų lentoje“ galima skelbti bet kokią dezinformaciją ar įžeidimus.
 
Ir spėkite, kas įvyko? Joks didesnis Lietuvos interneto portalas apie tą EŽTT sprendimą skaitytojų nė neinformavo.
 
O jei ir būtų parašę... Paprastai informacija apie teismų sprendimus sudėtingesnėse bylose (išskyrus tas, kurių faktai yra rezonansiniai ar tiesiog pikantiški) būna trumpa ir paviršutiniška, o profesionalaus aiškinimo stokojama. Todėl visai nekeista, kai dominuojanti reakcija apie teismo sprendimą yra: „ko iš to teismo norėti, visi jie vagys...  pasižiūrėkite į jų nuotraukas...“, o po to pora sakinių, rodančių, jog rašantis nė neskaitė atitinkamo teismo sprendimo ir išvis nenutuokia, apie ką rašo. Bet rašo. Aš čia ne vien apie anonimus, bet ir apie „oficialius“ apžvalgininkus.
 
Kartais tokia rašliava savaip pralinksmina. Antai vienas labai daug įvairiuose portaluose besiskelbiantis rašytojas (tikras rašytojas, knygas rašo!) piktinosi, kad dabartinė Konstitucija galioja jau labai ilgai, dvidešimt metų, ir jos niekas nekeičia, nes, girdi, visokie teisėjai (klanas, klanas!) neleidžia. O juk kažkada Lietuvoje esą buvę kitaip, rašo jis. Antai buvo 1922 m. Konstitucija, bet Seimas nusprendė, kad ją reikia pakeisti, ir 1938 m. „ramiai“ (čia jo žodis!) priėmė naują. Žmogus turbūt per pilnatį iš obels iškrito: nei apie 1926 m. perversmą negirdėjo, nei apie 1928 m. Konstituciją, nei apie tai, kaip atsirado ta 1938 m. Konstitucija.
 
Va toks diskursas.
 
Jovita Valeikaitė: Tamsi visažinystė. 
 
Egidijus Kūris: Tamsi ir agresyvi. Bet norisi tikėtis, kad dar turime savyje galių pakeisti savo požiūrį į teisę.