Naujienos

Kaip sukurti visuomenę, kurioje būtų saugu ir gera gyventi kiekvienam?

2013 11 20
Kaip sukurti visuomenę, kurioje būtų saugu ir gera gyventi kiekvienam?

Neįgalieji, psichikos pacientai, įvairias religijas ir tikėjimus išpažįstantys žmonės, kitos etninės kilmės piliečiai, homoseksualios orientacijos žmonės mūsų šalyje yra bendros nuotaikos veidrodis, kuriame, deja, atsispindi neapykanta, pagieža ir nesusipratimai, kurių kilmė – mūsų pačių tamsybė ir nenoras suprasti kitaip gyvenantį, kitaip mastantį, kita kalba kalbantį žmogų.

Nepagarbos pilną požiūrį liudija vienas už kitą labiau gluminantys aukų pasakojimai. „Aš žinojau, kad man nebus lengva šalyje, kurios kalba nešneku. Tam buvau pasiruošęs – juk atvykau dėl šeimos“ – pasakojo Egipto pilietis, Lietuvoje gyvenantis jau kelerius metus. “Visgi tokio mąsto priešiškumo nesitikėjau. Kartą Antakalnio poliklinikos gydytoja bandė atkalbėti mano žmoną susilaukti su manimi vaikų, sakydama, kad egiptiečiai vaikus vagia.“ 

Situacija, žinoma, pasikeičia, kai tas kitaip kalbantis, kitos kultūros ir rasės žmogus tampa mūsų anūkų tėvu, kitaip mąstantis jaunuolis, pasirodo esantis mūsų vaiku, o mes patys apsilankę pas psichiatrą, sužinome, kad sergame nepagydoma psichine liga. 
 
Tada tas KITAS pasaulis priartėja, pasidaro ne toks svetimas, kartais nebe toks grėsmingas... 
 
Šį mėnesį viešoje erdvėje daug skamba žodžių žaismas: “neapykantos kalba”, “neapykantos nusikaltimai“... skamba ir angliški šių reiškinių vardai: hate speech, hate crime... bet ar mes tikrai suprantame apie ką tai? Ar suprantame, neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų keliamos grėsmės mąstą?  
 
Prieš kelias savaites ES priklausančioje Bulgarijoje viena neonacių organizacija pakvietė šalį su ginklu rankose vienytis prieš kitos tautybės/rasės žmones. Kaip jau yra buvę XX amžiuje, nuskambėjo kvietimas pradėti etninius valymus šalyje. 
 
Nejau pamiršome, kuo baigėsi tokie kvietimai? 1933 metais Nacistinės Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris pareiškė, kad žydai nepriklauso net žemesniajai rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Nuo vieno žmogaus pareiškimo įsiplieskė masinio žmonių naikinimo kibirkštis – iki antrojo pasaulinio karo pabaigos Pasaulyje buvo nužudyta 6 milijonai žydų tautybės žmonių.
 
Prasidėjo viskas nuo nacių partijos skleidžiamos neapykantos kalbos, po kurios sekė neapykantos nusikaltimai, kuriuos šiandien mes vadiname baisiausiu genocidu pasaulio istorijoje. 
 
Dar labai arti mūsų yra komunistinis genocidas, armėnų tautos genocidas, kiek toliau geografiškai, bet iki šiol vykstantys kultūriniai ir religiniai valymai Sudane, Konge, Ugandoje. Vos prieš dvidešimt metų beveik milijono nekaltų žmonių pareikalavęs genocidas Ruandoje. 
 
Galima ilgai vardinti baisius įvykius, kloti šiurpius skaičius, tik tam, kad suprastume, kaip svarbu suvokti neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų grėsmę. 
 
Tad šiandien kviečiame susipažinti su Žmogaus teisių stebėjimo instituto atliktu tyrimu apie neapykantos nusikaltimų aukas ir jų apsaugą Lietuvoje. Pirmoji tokio pobūdžio studija „Neapykantos nusikaltimų aukų teisių apsauga: Lietuvos atvejis“ pateikia teisinės bazės analizę bei nagrinėja praktinius aukų teisių apsaugos aspektus tiek iš teisėsaugos pareigūnų – prokurorų, policijos pareigūnų, tiek iš pačių aukų pusės. 
 
Deja, teisėsaugos institucijos dar nepasirengusios tinkamai kovoti su neapykantos nusikaltimais Lietuvoje, o tokių nusikaltimų aukos ne visuomet sulaukia reikiamos pagalbos – šiuo metu nei Lietuvos teisės aktai, nei pareigūnų praktika neatitinka iš Europos Sąjungos Nusikaltimų aukų teisių apsaugos direktyvos (2012) kylančių standartų. Nors tiek prokurorai, tiek policijos pareigūnai pripažįsta, kad neapykantos nusikaltimai yra pavojingos visuomenei veikos, tačiau net ir juos tiesiogiai tiriantiems pareigūnams vis dar trūksta žinių apie neapykantos nusikaltimų pobūdį ir motyvus, o veikų kvalifikavimas bei sprendimų priėmimas nepagrįstai perkeliamas ant teisinių žinių neturinčių ekspertų – lingvistų, istorikų – pečių. 
 
“Remiantis oficialia statistika, Lietuvoje fiksuojama sąlyginai mažai neapykantos nusikaltimų, tačiau realybė visai kita.Viena vertus, aukos vengia pranešti apie patirtą skriaudą teisėsaugai, nesitikėdamos – neretai pagrįstai – sulaukti reikiamos pagalbos. Maža to, toli gražu ne visi neapykantos nusikaltimai fiksuojami kaip neapykanta motyvuotos nusikalstamos veikos” – sako ŽTSI direktorė Dovilė Šakalienė.
 
Tyrimas buvo pristatytas Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga Vilniuje vykusioje Pagrindinių teisių agentūros konferencijoje „Kova su neapykantos nusikaltimais Europos sąjungoje“ š.m. lapkričio 12-13 dienomis. 
 
Konferencijoje kalbėta apie neapykantos kalbos sąsajas su neapykantos nusikaltimais. Būtent nuo jos viskas prasideda. Todėl labai svarbu stabdyti pavojingus procesus pačioje pradžioje.
 
„Lietuva Europoje pirmauja neapykantos kalbos gausumu“ – pastebi ką tik priesaiką davęs Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas Egidijus Kūris. Internetiniai komentarai tai mūsų visuomenės nuotaikų atspindys. „Pikti žmonės formuoja viešąją anoniminę erdvę. Donskis yra labai gerai apibūdinęs: „anoniminiai interneto banderlogai“ - štai kas mes.“ – pastebi Egidijus Kūris. 
 
Teisėjas atkreipia dėmesį, kad už nuolatinę neapykantos kalbą atsakomybę turi prisiminti ne tik pilantys purvą, bet ir tie, kurie suteikia galimybę tam purvui piltis: „Interneto portalai iškabina skelbimų lentą ir sako: rašykite visi kas norite, rašykite, ką norite: šmeižtus, įžeidimus, melus, visokį brudą... Ir manęs niekas neįtikins, kad jie neturi už tai prisiimti jokios atsakomybės. Juk jie iš to uždirba, pelnas matuojamas paspaudimų skaičiumi – „klikais“.“ 
 
Visą pokalbį su Egidijum Kūriu siūlome skaityti čia. Įdomaus skaitymo ir gerų darbų kuriant kitokią: atvirumu, supratimu ir pagarba vienas kitam grįstą mūsų visuomenę.