Naujienos

Neapykantos nusikaltimų aukų teisių apsauga: Lietuvos atvejis

2013 11 19
Neapykantos nusikaltimų aukų teisių apsauga: Lietuvos atvejis

Teisėsaugos institucijos dar nepasirengusios tinkamai kovoti su neapykantos nusikaltimais Lietuvoje, o tokių nusikaltimų aukos ne visuomet sulaukia reikiamos pagalbos – teigiama Žmogaus teisių stebėjimo instituto atlikto tyrimo išvadose.

Pirmoji tokio pobūdžio studija „Neapykantos nusikaltimų aukų teisių apsauga: Lietuvos atvejis“ pateikia teisinės bazės analizę bei nagrinėja praktinius aukų teisių apsaugos aspektus tiek iš teisėsaugos pareigūnų, tiek iš pačių aukų pusės. Tyrimo metu, bendradarbiaujant su Lietuvos teisės institutu, apklausti prokurorai ir policijos pareigūnai, bei neapykantos nusikaltimų aukos – tiek išdrįsusios kreiptis pagalbos, tiek nepranešusios apie patirtus užpuolimus.

Šiuo metu nei Lietuvos teisės aktai, nei pareigūnų praktika neatitinka iš Europos Sąjungos Nusikaltimų aukų teisių apsaugos direktyvos (2012) kylančių standartų. Nors tiek prokurorai, tiek policijos pareigūnai pripažįsta, kad neapykantos nusikaltimai yra pavojingos visuomenei veikos, tačiau rimčiau vertinami tik smurtiniai neapykanta motyvuoti nusikaltimai. Neapykantą ar diskriminaciją kurstanti kalba, pavyzdžiui, internetinių komentarų rašymas vertinamas atlaidžiai. Pareigūnams vis dar trūksta žinių apie neapykantos nusikaltimų pobūdį ir motyvus, o priimant sprendimus per daug pasikliaujama išorinių ekspertų išvadomis.
 
Apklausus neapykantos nusikaltimų aukas, paaiškėjo, jog informacija apie joms garantuojamas teises, taip pat kita su ikiteisminiu tyrimu susijusi informacija teikiama labai formaliai arba apskritai neteikiama. Rimta kliūtimi tampa ir kalbos barjeras, trūksta profesionalių vertėjų. Vienas apklaustų asmenų teigė, kad susikalbėti su tyrėjais galėjo tik lietuvių draugų pagalba: „Kalbos barjeras tikrai turi įtakos. Tu nežinai savo teisių. Arba atsivedi su savimi vertėją, arba pasikliauji savo lietuviais draugais. Man pasisekė, kad turėjau lietuvių draugų, kurie man padėjo.“
 
Neretai pareigūnų požiūris į aukas yra nejautrus, neatsižvelgiama į aukos pažeidžiamumą. Teisės aktai nenumato principo, jog auka turi būti apklausta kuo mažiau kartų, taip pat nėra reikalavimo apsaugoti auką nuo bereikalingo pakartotinio kontakto su pažeidėju. Pavyzdžiui, viena auka ikiteisminio tyrimo metu buvo iškviesta net į šešias apklausas. Kitai aukai, belaukiant apklausos policijos nuovadoje, teko priimamajame sėdėti šalia užpuoliko. Auka jautėsi įbauginta vien sėdėdama šalia jo: užpuolikui bandant kažką išsitraukti iš kišenės, auka pamanė, kad bus vėl užpulta, ir mėgino gintis dujų balionėliu. Kadangi Lietuvoje nėra išvystytos psichologinės, teisinės bei kitos pagalbos paslaugos nusikaltimų aukoms, pareigūnai neturi kur nukreipti aukų.
 
Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už neapykantos nusikaltimus prieš asmenų grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Neapykantos motyvas taip pat yra sunkinanti aplinkybė kitų nusikalstamų veikų atveju.
 
Iki 2015 metų Lietuva turės perkelti į nacionalinę teisę ES Nusikaltimų aukų teisių direktyvos nuostatas. Šia direktyva siekiama suvienodinti ir įtvirtinti minimalius neapykantos nusikaltimų aukų teisių apsaugos standartus visose ES šalyse narėse.
 
Tyrimą parėmė 2009-2014 metų Europos Ekonominės Erdvės Finansinio Mechanizmo nacionalinis dvišalių santykių fondas.